2008 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras pasirašė įsakymą Nr. 5-V-484 ,,Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos optimizavimo vykdymo“, nustatydamas procedūras, kurių turi laikytis policijos įstaigų vadovai, skirdami į pareigas policijos komisariatų (išskyrus vyriausiųjų) pavaduotojus.
Generalinio komisaro įsakyme nurodyta, kad žemesnės pakopos policijos komisariatų viršininkai įpareigoti iki 2008 m. rugsėjo 10 d. aukštesnės pakopos policijos komisariatų viršininkams pateikti motyvuotus teikimus, parengtus atsižvelgus į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnyje nustatytus kriterijus. Aukštesnės pakopos policijos komisariatų viršininkai turi įvertinti gautus iš žemesnės pakopos policijos komisariatų viršininkų motyvuotus teikimus ir priimti sprendimus dėl vieno tinkamiausio žemesnės pakopos policijos komisariato viršininko pavaduotojo paskyrimo į nuo 2008 m. spalio 1 d. pradėsiančios veikti atitinkamos teritorinės policijos įstaigos policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinių sąjungų grupės teisininkai Pareigūnai.lt skaitytojams pateikia konsultaciją dėl naujų pareigų siūlymo, kuomet mažinamas darbuotojų, šiuo atveju policijos įstaigų vadovų pavaduotojų, skaičius.
Lietuvos Respublikos įstatymuose (Darbo kodekso 129 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 11 p.,) nustatyta, jog pareigybės panaikinimas reorganizavus įstaigą yra laikoma svarbia priežastimi (pagrindu) nutraukti darbo (tarnybos) santykius tik tokiu atveju, jeigu nėra galimybės perkelti darbuotoją (valstybės tarnautoją) jo sutikimu į kitą darbą (pareigas). Taigi, logiška, kad jei tokia galimybė yra, pirmiausia darbuotojui turi būti siūlomos lygiavertės pareigos, o tik po to – žemesnės.
Darbo kodekso 135 straipsnyje nustatyta, jog pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:
1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti (kurie darbuotojų skaičiaus mažinimo metu vis dar yra netekę tam tikros, procentais išreikštos profesinio darbingumo dalies) arba susirgo profesine liga;
2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, yra įstatyminis globėjas (rūpintojas). Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką), arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.
Priežiūros faktui patvirtinti pakanka, kad darbuotojas pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo ir šeimos nario (narių), pripažinto pirmos ar antros grupės invalidu, tapačią gyvenamąją vietą. Darbuotojo šeimos nariais aptariamosios teisės normos prasme gali būti jo tėvai (įtėviai), sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai ir kiti giminaičiai;
3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Pažymėtina, kad teisei į visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsirasti teisiškai reikšmingi yra du faktai: ar darbuotojas yra sulaukęs įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir ar turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, t.y. ne vien tik atitinkamas darbuotojo amžius;
4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;
5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;
6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Kodekso 19 straipsnis).
Be to, minėto straipsnio 2 d. yra reglamentuota, jog „šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją“.
Todėl prieš priimant sprendimą dėl siūlymo eiti naujai įsteigtų pareigybių pareigas darbuotojui pateikimo, būtina nustatyti darbuotojus, turinčius minėtą pirmenybės teisę. Ir pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į tos pareigybės darbuotojų kvalifikaciją. T.y. būtina nustatyti, ar tos pareigybės darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios pareigybės darbuotojo kvalifikaciją. Sąvoka „ specialybė“ apima ir sąvoką „pareigos“. Kvalifikacija – tai darbuotojo darbo rodiklis, tikimo, pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją.
Pažymėtina, jog Darbo kodekso 135 str. 1 d. 1 ir 6 p. numatytų darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama su jų turima kvalifikacija, jie turi pirmenybės teisę likti dirbti visų kitų tos darbovietės darbuotojų atžvilgiu (taigi ir darbuotojų, nurodytų DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, atžvilgiu) net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją. „Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau tos pačios specialybės darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 6 punktus, pirmenybė taikoma tam iš jų, kurio kvalifikacija yra aukštesnė, o jeigu jų kvalifikacija yra vienoda - darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį“.(Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44).
Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje apibendrinimo apžvalgoje išaiškino, jog „DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų darbuotojų nustatyta pirmenybės teisė nėra absoliuti, o yra sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, lyginant su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų (išskyrus darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, bei darbuotojus, kuriems taikomos ir galioja įstatyme numatytos garantijos į darbo vietos (pareigų) išsaugojimą), dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija (DK 135 straipsnio 2 dalis)“.
Nustačius darbuotojus, patenkančius į Darbo kodekso 135 str. 2 d., turėtų būti vertinamas darbuotojų atitikimas kitiems minėto straipsnio 1 d. nurodytiems kriterijams. Pažymėtina, jog galima tokia situacija, jog visi darbuotojai atitiks bent vieną iš minėtų kriterijų, tačiau naujai steigiamų pareigybių etatų skaičius yra nepakankamas visiems pasiūlyti. Tokiu atveju, mūsų nuomone, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, turėtų būti atrenkami darbuotojai, atitinkantys daugiau nei 1 iš DK 135 str. 1 d. kriterijų. O jei ir tuo atveju nustatytų pirmenybės teisę turinčių darbuotojų skaičius yra per didelis atsižvelgiant į naujai įsteigtų lygiaverčių pareigų skaičių, mūsų nuomone, turėtų būti vertinamas atitikimas kriterijams, dėl kurių darbuotojai patenka į labiau pažeidžiamų darbuotojų kategoriją ir kuriems labiau būtina speciali apsauga, pvz., turi didesnį nepertraukiamąjį tarnybos stažą toje darbovietėje, vieni augina daugiau nei 1 vaiką iki 16 m. ir pan.
Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir (ar) 5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, darbuotojas, kuris pirmenybės teisę turi pagal daugiau aptariamosios teisės normos punktų negu jo konkurentai, ir pan.). Tuo tarpu, kai tokių darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė ją turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44).
Nesilaikius šių imperatyvių teisės aktų nuostatų, paskyrimas į pareigas būtų neteisėtas. Taigi pareigūnai, kurių teisės buvo pažeistos, gali per vieną mėnesį kreiptis į administracinį teismą dėl sprendimo panaikinimo.
Parengė LR ikiteisminio tyrimo įstaigų profresinių sąjungų grupės teisininkai
Griežtai draudžiama Pareigūnai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Pareigūnai.lt kaip šaltinį.