Mintys apie „dirbančiųjų gynėjus“ po profsąjungų mitingo

Šių metų kovo 19 d. kelios profesinės sąjungos surengė mitingą. Pagrindiniai reikalavimai buvo didinti minimalų atlyginimą bent iki 1 tūkst. Lt, įvesti progresinius mokesčius, mažinti maisto ir komunalinių paslaugų kainas.

 Vienas iš mitingo organizatorių A.Černiauskas pareiškė:

„Per tuos dvejus metus, kurie praėjo nuo ankstesnio mitingo, Vyriausybė visą dėmesį skyrė verslui, visos lengvatos bus skirtos jam: sumažintas pelno mokestis, kai kuriems sektoriams mažėjo pridėtinės vertės mokestis (PVM). Todėl, mūsų nuomone, dabar turėtų būti atsižvelgta į paprastą žmogų ir lengvatos suteikiamos paprastiems žmonėms, kad jie galėtų pajusti, jog krizė tikrai pasibaigė. Kol iki Seimo rinkimų buvo pakankamai didelis laikotarpis, valdžia daugiau tenkino rėmėjų poreikius, gal dabar, mes tikimės, ji atsigręš į rinkėjus, kurie už juos balsuos“.

Man toks dirbančiųjų „gynėjo“ pasisakymas panašus į farsą (farsas – storžieviški juokai, išdaigos), nes jie reiškia pretenzijas valdžiai už tuos sprendimus, kuriuos priimant jie patys dalyvavo ir tam pritarė.

Ar ne dviveidžio pono A. Černiausko parašas yra po „nacionaliniu susitarimu“, kuris gynė ne žmonių, bet oligarchinės viršūnės interesus? Juk tai buvo žmones skurdinantis susitarimas, kuris sulaužė tūkstančių žmonių likimus.

Ar ne „nacionaliniame susitarime“ buvo numatyta sumažinti kapitalo mokestį, o dirbantiesiems dar labiau „suveržti diržus“, kitaip tariant buvo įtvirtintas sutarimas mažinti bazinę mėnesinę algą, nuo kurios atlyginimas skaičiuojamas visam biudžetiniam sektoriui – mokytojams, gydytojams, kultūros darbuotojams, pagal darbo sutartį dirbantiems valstybinėse įstaigose ir t.t.

Pasirašant  „nacionalinį susitarimą“ Vyriausybė kartu su verslo, profesinių sąjungų ir nedirbantiems atstovaujančiomis organizacijomis susitarė dėl to, kaip solidariai įveikti precedento neturintį ekonomikos sunkmetį. O iš tikro, tai buvo dar viena fikcija suskilusioje geldoje, kurios tikra paskirtis pridengti Vyriausybės jau priimtus sprendimus, t.y. valdžios naktinius eksperimentus.

Sakoma, iš istorijos ir klaidų mokomės, bet mūsų kaip valdytojai taip ir „dirbančiųjų gynėjai“ matyt istorijos nestudijavo, nes vieni nusprendė „suveržti diržus“, o kiti besąlygiškai tam pritarė. Bolševikai ir tie per metus sugebėjo suvokti, kad jei rudenį iš ūkininko atėmei visus grūdus, kitąmet iš jo nieko nebepaimsi net su kavalerijos pulku – nes ūkininkas jau bus po žeme, miręs iš bado.

Aš puikiai pamenu, kai „darbuotojų atstovai“ slaptai derėjosi su Vyriausybe, kiti kritikuodami valdžią ir geltonąsias profsąjungas tam priešinosi. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS) bandydamas atkreipti į tai dėmesį organizavo akciją „Basas pareigūnas - nesaugūs žmonės“, ugniagesiai  siekdami parodyti savo nepritarimą dviračiais važiavo į Prezidentūrą, protestavo ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovaujamos dr. Alekso Bružo ir kitos profsąjungos, kurios nepriklauso „dirbančiųjų gynėjų“ centrams. 

Ar to nematė Artūro Černiausko vadovaujama Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir kiti parsidavėliški profsąjunginiai centrai?

Mane labiausiai nustebino šiame farse dalyvavusių „dirbančiųjų gynėjų“ centrų vadovų gabumai, juk juos išlaiko tie patys dirbantieji, ant kurių kupros ir krito visų tų fiktyvių susitarimų našta. Reikia turėti unikalių gabumų, kad atstovaujant dirbančiuosius, jiems „suveržti diržus“  ir dar už tai, iš to paties dirbančiojo, gauti pinigų iš sumokamo nario mokesčio.

Nepamenu kas parašė, bet tiksliai – „kvailos yra tos vargo pelės, kurios leidžiasi pačios iškastruojamos,  ir atvirkščiai  - riebios ir protingos  yra  tos pelės, kurios minta  katino išėdomis“.

Nacionalinis susitarimas jau tada buvo sukompromituotas, kadangi tuo pat metu buvo tariamasi su Vyriausybe dėl tų pačių „dirbančiųjų gynėjų“ centrų finansavimo. 

Reikia pripažinti, kad mūsų partokratinėje sistemoje profesinės sąjungos suaugo su politinėmis partijomis, o partijos su verslo grupėmis. Viskas tampa vientisa dalimi ir atstovaujama tik savo asmeniniams, o ne visuomenės interesams. Nors visuomenei viešųjų ryšių pagalba formaliai yra parodoma, kad partnerystė plėtojama, vyksta derybos, kuriose ginamas visuomenės interesas.

Viso šio farso pasekmės tokios, kad sumažėjus dirbančiųjų perkamajai galiai, vienos įmonės bankrutavo, kitos buvo priverstos trauktis į šešėlį mažindamos darbuotojų skaičių ir algas, prasidėjo milžiniška bedarbystė, iš Lietuvos emigravo šiurpą keliantis žmonių skaičius. Dėl to „Sodra“ negavo papildomų įmokų ir yra ties bankroto riba.  Ar „dirbančiųjų gynėjai“ neprisidėjo prie to, kad Asmens bankroto įstatymas tapo ne išeitis, o būtinybė? Ar „dirbančiųjų gynėjai“  neprisidėjo prie to, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi?

Dabar susidaro toks įspūdis, kad „dirbančiųjų gynėjai“ prabudo iš letargo miego, bet ar tikrai prabudo? Ar tai nėra pasirengimas naujam farsui? Ar galima patikėti tokiu dviveidžių nuoširdumu, kurie jau kartą išdavė? Čia daugiau panašu į eilinę viešųjų ryšių akciją be jokio tęstinumo. 

Straipsnio autorius yra Rimas Armaitis, rimas.armaitis@gmail.com