Birželio 15 (penktadienį), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paliko galioti praėjusių metų lapkritį priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės pasieniečiui L. J. buvo priteista 62 tūkst. 220 lt. neišmokėto darbo užmokesčio bei delspinigiai.

L. J. nuo pareigų buvo nušalintas dar 1996 metais, kuomet jį bei dar kelis kolegas nuo pareigų nušalino tuometis Šaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardos vadas iš prokurorų gavęs raštą apie iškeltą baudžiamąją bylą. L. J. nušalinimas tesėsi  daugiau nei penkerius metus iki 2002 m. sausio, kuomet  pasienietis jau Ignalinos rinktinės vado įsakymu buvo grąžinas į pareigas. Tačiau prokuratūra tęsė bylos tyrimą, todėl išmokėti priklausantį darbo užmokestį L. J buvo atsisakyta.

L. J. prašymus atmetė Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyrius teigdamas, kad tai yra civiliniai santykiai.

Po aštuonerius metus užtrukusio bylos tyrimo prokurorai 2004 m. L. J. ir dar kelių jo kolegų atžvilgiu bylą nutraukė. Tačiau darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį nebuvo išmokėtas Generalinei prokuratūrai ir VSAT nesutarus kas privalo mokėti kompensaciją. Ginčui užtrukus vėliau generalinės prokuratūros ir VSAT atstovai (jau teismo salėje) L. J. ir kolegiją įtikinėjo  kad šis praleido senaties terminus skundui paduoti.

Į teismą pareigūnas kreipėsi 2004 metais, 2005 m. jam ėmė talkinti Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (ITĮPS) teisininkai. Per trejus metus L. J. skundus net tris kartus nagrinėjo LVAT kolegijos, kito teismų praktika, tačiau šia nutartimi teisėjų kolegija, padėjo tašką.

Priminsime, kad prieš dvejus metus panašaus dydžio kompensacija buvo priteista kitam Ignalinos rinktinės pasieniečiui. Jį atstovavusiems teisininkams jis teigė, kad nuo pareigų buvo nušalintas net penkerius metus. Per tą laiką jam buvo draudžiama įsidarbint kitur, turėti kitų pajamų. Šiuo metu pasieniečiu dirbantis V. Z. tąkart teigė, kad rinko uogas, grybus, žvejojo, tam, kad galėtų prasimaitinti pats ir išlaikyti savo šeimą. V. Z. teisme oponavo net trys institucijos - VSAT, Generalinė prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija, kurių atstovai siekė įtikinti teismą, kad jokia kompensacija pareigūnui nepriklauso.

Geroji šios bylos pusė  yra ta, kad eilinio pasieniečio pastangos buvo vainikuotos sėkme, blogoji yra ta kad teisingumui atkurti elementarioje byloje,  žmogus Lietuvoje vis dar privalo skirti net ketvirtadalį savo gyvenimo, - teigia pareigūną atstovavę teisininkai. Neoficialiomis žiniomis L. J. svarsto galimybę kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą dėl pernelyg užtrukusio proceso bei baudžiamojo persekiojimo.