Policijos sistemos pertvarkymas pats savaime nėra priemonė, kuri leis pasiekti policijos veiklos veiksmingumo ir padarys visuomenę saugesne, teigia Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vytautas Bakas, reaguodamas į pranešimus apie naujas policijos sistemos reformos iniciatyvas.

Labiausiai patyrusių pareigūnų išlydėjimas į pensiją nėra ta aplinkybė, kuri sustiprintų policiją.

Nepaisant prieš kelerius metus Seimo patvirtintos ir visuomenėje išdiskutuotos Policijos sistemos plėtros programos, pagal kurią šios problemos turėjo būti jau pradėtos spręsti, šiandien kalbama apie naują koncepciją. 

Policijos struktūra negali būti reformos objektu ilgalaikėje perspektyvoje. Struktūra turi būti lanksti, leidžianti efektyviai ir greitai reaguoti į kriminogeninės situacijos pokyčius bet kada.

Profesinės sąjungos nuomone didžiausi sistemos skauduliai yra jos vidinė degradacija. Reformos objektu turi tapti (1) neefektyvi socialinių garantijų ir darbo užmokesčio sistema, (2) itin žema pareigūnų motyvacija ir pasitikėjimas, (3) bei teisėsaugą ištikusi valdymo ir veiklos kontrolės krizė. Pasak V. Bako šiandien pristatytose reformos gairėse sunku įžvelgti priemones, kurios leis minėtų tikslų pasiekti. 

Nors ši reforma  jau ketvirtoji per pastarąjį dešimtmetį, vienintelis rezultatas yra sistemos regresavimas, iš esmės nesprendžiamos socialinės įtampos jos viduje, ties kritine riba balansuoja visuomenės pasitikėjimo teisėsauga lygis.  Reformos reikalingos tam, kad užtikrinti sistemos pažangą, o ne priversti ją regresuoti. Strategine klaida būtų sistema apvalyti nuo į pensiją išeinančių pareigūnų, mechaniškai sumažinti įstaigų skaičių (kaip siūlo jos autoriai) ir tai vadinti reforma.

20 metų ištarnavę pareigūnai nėra nuasmeninta masė, kurios reiktų atsisakyti pertvarkos metu. Toks pareigūnas visų pirma yra tas, kuris yra labiausiai patyręs ir sąžiningai ištarnavęs net dvidešimt ir daugiau metų.  Šie pareigūnai vertingi dėl jų kompetencijų ir patirties.

Įgyvendinant policijos strategiją reiktų apibrėžti, kokių ir kokios kokybės paslaugų visuomenė tikisi iš policijos, o tik po to spręsti kiek ir kokių pareigūnų reikia. Pareiškimai apie mažinamą pareigūnų skaičių yra akivaizdžiai skuboti ir nepasverti. 

Dabar galiojanti darbo užmokesčio ir socialinių garantijų sistema yra patogi tik tiems statutinėje tarnyboje dirbantiems valdininkams, kurie nieko bendro neturi su tiesiogine policijos veikla arba kurie tą sistemą išnaudoja asmeniniams tikslams ar privilegijoms. Prieš trejus metus dr. E. Misiūno atliktas disertacinis tyrimas parodė, kad tiesiogines pareigas vykdančių Lietuvos pareigūnų motyvacija yra nepateisinamai žema – mažiau, nei kas dešimtas pareigūnas patartų savo kolegai ar vaikui rinktis tarnybą policijoje (Estijoje, Suomijoje šis rodiklis siekia iki 80-90 proc.). Tai rodo, kad tiesioginį darbą dirbantis pareigūnas pats nesijaučia nesaugus, nepasitiki institucija ir jos perspektyva. 

 Vidaus reikalų sistemos įstaigas ištiko valdymo krizė, kurią iliustruoja kad ir toks pavyzdys, kai į pareigas, kurias einančiam mokama  6 tūkst. litų alga, o šalyje esant beveik 300 tūkst. bedarbių iš visos šalies išdrįsta pretenduoti tik vienas asmuo. Arba tai, kad dėl vieno aukšto pareigūno priimamas specialus įstatymas, kad jis dėl amžiaus galėtų tęsti tarnybą. Tai, pasak profesinės sąjungos vadovo, rodo, kad sistemoje karjera daroma ne dėl to, kad pareigūnas yra labiausiai kvalifikuotas ir turi reikiamų gebėjimų, bet dėl to, kad turi politinį ar administracinį užnugarį. Pastaraisiais metais tokia praktika pradėjo toleruoti už strateginius sprendimus atsakinga Vidaus reikalų ministerija, ją taiko kai kurie ministrui tiesiogiai pavaldūs ir atskaitingi teisėsaugos vadovai. Tokie karjeros „principai“ formuoja nihilistines nuotaikas pareigūnų tarpe, skatina ne tarnystę visuomenei, bet užnugarį suteikusiam vadovui ar kokiam įtakingam asmeniui.

Vidaus reikalų sistemoje ir jos įstaigose nėra efektyviai veikiančio kontrolės mechanizmo, kuris apsaugotų sąžiningus pareigūnus nuo korumpuotų vadovų ir tuo pačiu apsaugotų visuomenę nuo tokių, kurie tarnybą naudoja siauriems asmeniniams tikslams ir privilegijoms. Vienas pirmųjų šios Vyriausybės vidaus reikalų ministro žingsnis buvo išformuoti padalinį, kuris rūpinosi aukščiausių Vidaus reikalų įstaigų vadovų vidaus drausme.

Taigi šiandien kontrolė yra stipriai decentralizuota, todėl silpna, paprastai pasireiškianti epizodinėmis akcijomis, neturinti strateginių krypčių ir pasitikėjimo.

Profesinė sąjunga ketina dalyvauti pertvarkose, yra parengusi pasiūlymų paketą, kuris leis nepamiršti opiausių problemų ir neapsiriboti dažniausiai tik atsakomybę išplaunančiais struktūriniais pokyčiais.