Žiniasklaidoje kasmet pasirodo informacija apie geriausią metų valstybės tarnautoją. Šiemet juo išrinktas Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis.

  „Užkliūti“ už  rinkimų rezultatų ir suabejoti jų reprezentatyvumu verčia tai, kad geriausiąjį valdininką išrinko patys valdininkai (nominaciją paskelbusio leidinio žurnalistų atliktoje anoniminėje apklausoje dalyvavo apie 90 valstybės tarnautojų: ministerijų viceministrų ir kanclerių, įvairių valstybės institucijų ir komisijų vadovų). Šiuo požiūriu geriausio valdininko akcija labiau primena uždaro firmos ar įstaigos korporatyvinio renginio rezultatus, kuomet renkamas geriausias metų darbuotojas ar vadovas, bet ne visos šalies geriausio valstybės tarnautojo rinkimus.

 Iš visuomenei pateikiamos informacijos galima suprasti, kad Vyriausybės kancleris respondentų (tyrime dalyvavusių valdininkų) dėmesio sulaukė už „sprendimus, kurių reikia Lietuvai“ - tokius epitetus, balsuodami už kanclerį, vieną po kito bėrė valdininkai.

 Tai, kad aukšto rango valdininkai liaupsina nominantą, leidžia teigti, kad „geriausias“ sugeba įtikti, laviruoti tarp aukštų pareigūnų bei įvairių ten vyraujančių interesų. Tai svarbu ir rodo nugalėtojo gebėjimus derinti interesus, tačiau tie (valdininkų) interesai nebūtinai gali sutapti su visuomenės interesais. Deja, atrankoje visuomenės pozicija liko neįvertinta, nepažinta. Jei tarp visuomenės lūkesčių valdininkijai ir pačių valdininkų lūkesčių sau yra prieštaravimų, tokia valdininkija tampa savitiksle, o jos veiklos pasekmės dar didesnė valdžios ir visuomenės atskirtis.

 Paskelbus geriausiąjį visuomenei tarsi primetamas sprendimas be alternatyvų. Dar visai neseniai skaitydama metinį pranešimą ir kalbėdama apie korupciją šalies vadovė kalbėjo apie būtinumą apvalyti valstybės tarnybą, idant išguiti iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. Šie, atvirai įvardinti ir, tikėtina, ilgai negyjantys skauduliai yra, ko gero, tam tikrų tendencijų valstybės tarnyboje konstatavimas. Pranešimo tonas, pakartotinumas ir naudojama leksika, leidžia daryti išvadą, kad tie skauduliai yra gerokai įgrisę, kaip įgrisęs vengimas imtis būtinų pertvarkų. Kitaip tariant, visuomenės lūkesčiai sietini su svarbiais kokybiniais pokyčiai valstybės tarnyboje – siektina jos atvirumo, skaidrumo, profesionalumo ir atsakomybės. Deja, atrenkant geriausiąjį šis veiklos aspektas neatskleistas. Taigi, lieka neaišku, kiek reikšmingi kanclerio veiksmai visuomenės intereso ir žmonių lūkesčių požiūriu. 

 Beje, vertinant tą patį pranešimą galima teigti, kad visuomenės supratimas apie tai „kas naudinga Lietuvai“ nesutampa su tuo, kuriuo vadovaujasi nemaža dalis aukštų valstybės tarnautojų priimdami sprendimus. Tokioje situacijoje aukštų valdininkų simpatijas galima užsitarnauti  dėl to, kad valstybės tarnyba, kaip sistema, sumaniai ginama nuo pokyčių, išsaugomos tradicijos, kuomet pareigos valstybės tarnyboje naudojamos siekiant užtikrinti asmeninių ir (arba) siaurų interesų grupių aptarnavimą, dominavimą. Pripažinkime, apsaugoti valstybės tarnybą nuo reformų, taip pat reikia neeilinių gabumų. Pavyzdžiui, reformos, kurios taip būtinos sustabarėjusioje Lietuvos valstybės tarnyboje ir kurių taip trokšta verslininkai, policininkai, pacientai, jauni žmonės, galimos tik esant stipriai politinei valiai ir aukščiausių valdininkijos vadovų ryžtui. Vargu, ar Vyriausybės kancleris būtų toks populiarus tarp savo kolegų, jei imtųsi reformuoti visuomenės pasitikėjimo neturinčią, korupcijos persmelktą valstybės tarnybą ir visų pirma jos viršūnėlę? Vargu, ar aukšto rango valdininkai, kuriems reformos atveju tektų atsisveikinti su gausiomis privilegijomis, gausiomis galimybėmis pasipinigauti ir stumdyti interesus, taip vieningai liaupsintų tokį vadovą.

 Sugebėjimas įtikti ir patikti pavaldiniams, kolegoms gali būti gera ir pageidautina savybe pretendentui į aukštą diplomatinį postą, tačiau šiuo atveju Vyriausybės kancleris pagal savo funkcijas yra  visos Lietuvos valdininkijos vadovas ir yra tiesiogiai atsakingas už visos valdininkijos  veiklos kokybę ir čia vykstančius makroprocesus! O tai reiškia, kad kancleris atsakingas už pokyčius visų pirma pačioje valstybės tarnyboje.  Jeigu vis dar tikėti teisine valstybės tarnybos prigimtimi (valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu), visuomenė iš visos šalies valdininkijos vadovo tikisi „įsukti procesus“, kurie priverstų keistis visų pirmą pačią valstybės tarnybą, kuri savo ruožtu generuotų pokyčius  visose  valstybės gyvenimo srityse, ypač tose, kurios susijusios su viešųjų paslaugų teikimu. Tuo tarpu priešingai - daugelis Lietuvos ekspertų pastebi, kad būtent neefektyvus valstybės tarnybos valdymas, menki tarnautojų administraciniai gebėjimai, nepakankama kvalifikacija gali būti pagrindine kliūtimi darniai mūsų šalies raidai.

 Mane įtikintų nominacijos rezultatai, jei geriausius vertintų ir atrinktų galutinis valdininkų darbo vartotojas – visuomenė, o ne patys valdininkai. Bendradarbių (šiuo atveju – aukštų valdininkų) pripažinimas galbūt galėtų būti tik vienu iš  etapų pretenduojant į solidų geriausio šalies valstybės tarnautojo statusą.

 Vytautas Bakas,

Nacionalinio pareigūnų profesinių

sąjungų susivienijimo pirmininkas