Jūsų biografija gali pasidomėti visi norintys, bet ten neparašyta, kaip atėjote į policijos sistemą? Ar tapti policijos pareigūnu buvo Jūsų vaikystės svajonė?

Milicininku (tada dar policijos nebuvo) norėjau tapti nuo vaikystės, mane ypač traukė eismo priežiūra. Po vidurinės nesiblaškiau, pasirinkau automobilių inžinerijos specialybę, kuri tuo laiku buvo autoinspekcijos pareigūnų kalvė. Besimokant buvo visokių variantų, bet aš laukiau pakvietimo į Policijos akademiją. Kai sulaukiau, tai ir tapau policininku. Daug atsitiktinumų, likimo sutapimų buvo, bet gyvenimas pakrypo būtent taip ir aš tuo džiaugiuosi.

Išvardinkite tris pagrindinius dabartinio Lietuvos generalinio policijos komisaro darbo prioritetus.

Tris sunku išskirti, bet pabandysiu. Pats svarbiausias prioritetas yra mūsų darbuotojai, pagrinde – pareigūnai. Sieksime jų darbo sąlygas, darbo aplinką, profesijos įvaizdį padaryti tokiu, kad žmogus didžiuotųsi, jog yra policijos pareigūnas. Svarbu, kad ši profesija būtų patraukli, adekvačiai vertinama ir atlyginimo, ir socialinių garantijų prasme.

Kadangi mūsų veikla yra tarnauti žmonėms, tai antrasis prioritetas yra nukreiptas į mūsų veiklos filosofiją. Pareigūnai turi suprasti, kad kiekvienas žmogus nėra pažeidėjas, nusikaltėlis ar mūsų priešas. Mūsų misija yra tarnauti žmonėms. Patinka tai, ar ne, kai kas šaiposi iš tokios veiklos filosofijos, bet tai yra paslaugos teikimo filosofija.

Tiek piliečiai, tiek pareigūnai turi suprasti, kad policija nėra represinė struktūra. Mūsų klientas yra įstatymui paklusnus Lietuvos pilietis ir mes jam turime sudaryti komfortabilias gyvenimo šioje šalyje sąlygas. O tie, kurie pažeidinėja įstatymus, turi žinoti, kad policija ryžtingai, svariai ir efektyviai sureaguos į nusikaltimus ir panaudos tam tikras priemones.

Mūsų darbą vertina žmonės, todėl jei nėra atgalinio ryšio su jais, tai ir rezultatas nebus labai džiuginantis.

Švarinti gretas

Priežastys, kodėl mes vertinami prastai arba ne taip, kaip norėtume, yra įvairios. Vienos jų objektyvios, tai – nusivylimas, abejingumas, dideli darbo krūviai, įstatymų netobulumai. Tačiau mūsų gretose yra ir tokių žmonių, kurie nenori dirbti, bet naudodamiesi policijos pareigūno statusu siekia „užsidirbti“. Tai ir griauna policijos, kaip vienos iš pagrindinių teisėsaugos institucijų, patikimumą.

Iš čia kyla trečiasis prioritetas – siekis, kad mūsų gretose būtų tik tie žmonės, kurie iš tikrųjų nori pasišventusiai dirbti policijoje. Tokios drausmės įvedimas yra pakankamai sunkus uždavinys: reikia atrasti objektyvius kriterijus, viską gerai pasverti.

Korupcijos apraiškos policijos sistemoje yra pakankamai skaudi tema. Aš nekalbu apie smulkų kyšininkavimą (dažnai viskas susiveda į policininką, kuris kelyje paėmė kyšį), nors su tuo taip pat reikia kovoti. Korupcija yra žymiai gilesnis reiškinys. Labiausiai skaudina ir jaudina mūsų „kolegų“ sąsajos su nusikalstamomis veikomis arba grupuotėmis, kai būdami teisėsaugininkais jie tarnauja kitai barikadų pusei.

Prioritetas – švarinti mūsų gretas – nėra susijęs, kaip kai kas bando paaiškinti, su išorine policininko  išvaizda: ar kelnės išlygintos, ar saga teisingai įsiūta (nors tai irgi yra tam tikros kultūros reikalas). Taip, statutiniai pareigūnai turi teisingai, tvarkingai dėvėti uniformą, bet tai tikrai nėra prioritetas ir čia ne ta vieta, kur yra  mūsų didžiausia problema.

Kaip vertinate vadinamąją Kalvarijos istoriją? Ne paslaptis, kad reikalai į gerąją  pusę iš dalies pajudėjo Jums tapus generaliniu komisaru. Ar manote, jog galima buvo problemą išspręsti anksčiau?

Šiandien galėčiau pasakyti: žinoma, buvo galima padaryti kitaip, iš karto, greitai, tačiau dabar lengva kalbėti, kai vertini žiūrėdamas į praeitį. Aš manau, kad ne visuomet buvo priimti  tuo atveju reikalingi, adekvatūs sprendimai, galbūt, neįsigilinta į pačią esmę. Dar būdamas generalinio policijos komisaro pavaduotoju suvokiau, kad situacija, švelniai tariant, nenormali, jog išsivystė toks konfliktas, kurio tikrai galima buvo išvengti.

Kai tapau vadovu, atsirado galimybė gauti daugiau informacijos ir aš supratau, kad reikia padaryti tam tikrus sprendimus ir nuimti nereikalingas įtampas, išvengti galimų interpretacijų, kerštavimo ar asmeninių sąskaitų suvedinėjimo. Manau, kad vieno ar kito šioje istorijoje dalyvavusio asmens veiklą įvertinti reikia ne tiek Baudžiamojo kodekso aspektu, bet iš profesinės pusės. Kiekvienoje byloje įrodymus galime vertinti įvairiai, tačiau yra veiksmai, kurie nesuderinami su pareigūno statusu. Manau, kad į šį aspektą nebuvo tinkamai atsižvelgta. Kokios to priežastys, sunku šiandien pasakyti, bet istorija nėra baigta ir į visus iškeltus klausimus turės būti atsakyta iki galo. Nekaltinant nei vienų, nei kitų.

Profesinė sąjunga - partneris

Koks Jūsų požiūris į pareigūnų profesines sąjungas (jos suvaidino tam tikrą vaidmenį ir Kalvarijos istorijoje): kur matote pozityvių niuansų, kur, galbūt, gali kilti problemų?

Aš profesines sąjungas vertinu kaip socialinį partnerius. Tai yra dideliam skaičiui pareigūnų atstovaujanti organizacija ir natūralu, kad yra galimas tam tikras nuomonių išsiskyrimas. Darbuotojų teisės turi būti ginamos ir kito būdo, kaip tai padaryti, išskyrus šimtametes tradicijas turinčias profesines sąjungas, tikrai nematau.

Mūsų sistema yra didelė, problemų yra daug ir įvairių, ypač susijusių su vadinamuoju socialiniu paketu, darbuotojų gerove. Natūralu, kad darbdavio ir darbuotojų interesai skiriasi, tačiau strateginiais klausimais jie turi sutapti. Abiejų pusių atstovams turi rūpėti ir darbuotojų gerovė, ir paslaugos kokybė. O išsiskyrus nuomonėms reikia sėsti ir ieškoti kompromiso. Svarbiausia – kalbėtis ir vienas kitame nematyti priešo. Antraip prasideda destrukcija, principinė kova, dažnai be taisyklių, ir prieinamas aklagatvis. Aišku, situacijos yra įvairios, priklausomos nuo įvairių aplinkybių, bet aš manau, kad turi būti dialogas, kompromiso paieškos, o ne konflikto eskalavimas.

Kartais profesinėms sąjungoms priekaištaujama, jog jos esą per daug kišasi į valdymą.

Aš irgi matau kartais tokių norų įsikišti į valdymo procesus, kur nėra, galbūt, profesinės sąjungos kompetencija. Tačiau, kur ta riba, labai sunku pasakyti. Jeigu yra kokia problema arba matoma, kad priimant vieną ar kitą sprendimą bus nekokybiškai atliekama policijos funkcija, tai reikia tą problemą spręsti. Kad ir Kalvarijos atveju: lyg ir yra kišimosi į valdymą, tačiau tokioje situacijoje, kai pareigūnai lieka vieni ir praktiškai pati sistema juos atstumia, profesinė sąjunga neturėjo likti nuošalyje.

Pakalbėkime apie Policijos sistemos 2012-2014 metų pertvarkos metmenų projektą. Jame siūloma ilginti pareigūnų pensinį amžių. Ar nemanote, jog ši priemonė yra viena iš labiausiai motyvuojančiųjų ir jos atsisakius nemažai pareigūnų išeis į pensiją? Ar numatomas pereinamasis laikotarpis?

Dabar yra paviešintas projektas, kurį mes pristatėme Vidaus reikalų ministerijos valdymo tobulinimo komisijai. Nuomonių ir pastabų yra pakankamai daug ir jų dar bus nemažai. Tačiau šiame projekte mes užfiksavome pagrindines kryptis, kuriomis turime eiti, ir tikslus, kurių turime siekti. Tai – mūsų policijos politikos veiklos gairės.

Daug kas čia pasigenda konkretumo, tačiau tai yra pagrindas, o kai jam pritars Vyriausybė ar Seimas, bus rengiamos Policijos veiklos įstatymo pataisos bei poįstatyminiai aktai. Štai čia ir bus konkretumas.

Kalbant apie pensinį amžių, mes sutiktume, kad jis galėtų būti ilgesnis, tačiau tokiu atveju kardinaliai turi keistis pensijos dydis. Dabar, ištarnavę 20 metų pareigūnai gali išeiti į pensiją, bet jie gaus tik 20 proc. nuo buvusios algos. Siūloma stažą padidinti iki 25 metų (neskaičiuojant laiko, dirbto milicijoje), tačiau siektina, kad tada pensija būtų 50 proc. gauto atlyginimo. Bet jeigu taip ir būtų nutarta, tai būtų taikoma tik tiems, kurie naujai priimami į policijos tarnybą.

Esame pasiūlę papildomai motyvuoti pasilikti darbe ilgiau tuos, kurie turi galimybę išeiti į pensiją po 20 metų tarnybos. Juk pensinio amžiaus sulaukę pareigūnai yra pačiame jėgų žydėjime, pasiekę pačią brandą. Tačiau tiems, kurie atėjo į tarnybą, žinodami, jog galės išeiti į pensiją po 20 metų, sąlygos nesikeis. Sistemoje bus darbuotojai, turintys skirtingas socialines garantijas, tačiau nieko nepadarysi, turime suteikti žmonėms perspektyvą, žinojimą, kad normaliai, dorai dirbdamas turėsi tam tikrą socialinių garantijų paketą.

„Tuščių“ darbų turime atsisakyti

Projekte minima, jog bus atsisakoma policijai nebūdingų bei besidubliuojančių ir piliečiams bei institucijoms nereikalingų paslaugų teikimo funkcijų. Gal galite konkretizuoti?

Taip, yra visas sąrašas tokių veiklų, kurių iš dalies arba visai norima atsisakyti. Imkime Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kuriame yra keliasdešimt straipsnių, kurie numato, kad protokolo surašymas pavedamas pagrindinei institucijai, atsakingai už tą veiklos sritį (statybų priežiūra, gamtos apsauga), ir policijai. Tačiau dažniausiai atsitinka, kad ši funkcija tenka tik policijai. Jeigu biudžeto lėšomis yra sukurtos įvairios priežiūros institucijos, tai vadinasi, jos ir turi atlikti numatytas funkcijas. Jeigu tas pavedama atlikti policijai, tai reikia tuos departamentus, inspekcijas ir visokias kontoras naikinti ir tą finansavimą skirti mums.

Yra dalis funkcijų, kurios su mūsų tiesiogine veikla visiškai nėra susijusios. Atsisakydami jų mes atsisakytume ir tam skiriamo finansavimo. Pavyzdys – vienos psichiatrinės ligoninės apsauga. Tegu ši funkcija su visu jai skiriamu biudžetu būna perduodama kitai institucijai, ar privačiam verslui.

Taip pat yra daug darbo ir sąnaudų reikalaujančių tuščių funkcijų, kurių mes nenorėtume vykdyti arba jas riboti. Tai – įvairūs atvesdinimai į kokią nors valstybinę įstaigą. Dažnai kokia nors inspekcija ar tarnyba, kuriai pavesta surašyti protokolą už kokį nors pažeidimą, net neišnaudodama visų galimybių nesivargina žmogaus paieškoti ir duoda pavedimą policijai tą asmenį atvesdinti. Tai yra milžiniškas darbas tiek žmogiškąją, tiek finansine prasme ir visiškai tuščias.

Arba areštinių veikla. Na, negali būti policijos areštinė bausmės vykdymo vieta. Tai yra trumpalaikio sulaikymo patalpos, todėl eisime į ženklų jų tinklo sumažinimą. O tos, kurios liks, turės atitikti visus reikalavimus, kurie yra keliami tokio pobūdžio įstaigoms.

Tokiu būdu mes tikimės racionaliai viduje perskirstyti savo resursus ir veiksmingiau atlikti tą darbą, kuris yra prioritetinis ir būtinas atlikti policijai.

O kaip buvo su viešosios policijos rinktine „Vytis“?

Na, „Vyčio“ reforma jau eina į pabaigą.  Istorija dėl komercinės funkcijos vykdymo tikrai pakankamai audringa ir sudėtinga. Bet toks politinis sprendimas buvo priimtas, mes jį vykdome. Komercinių paslaugų teikimas šioje srityje, kur yra sukurta tam tikra verslo infrastruktūra (saugos tarnybos), šiek tiek pažeidžia konkurencijos sąlygas. Blogiausia, kad mums yra pavesta šios veiklos priežiūra ir kontrolė, o kaip tą padaryti, kai patys esame šiame versle konkurentai?

Tačiau nė vienas statutinis pareigūnas nenukentėjo: kai kurie pasinaudojo galimybe išeiti į pensiją, kitiems suradome darbo vietų sistemoje. Deja, apie karjeros tarnautojus ir laisvai samdomus darbuotojus negalime to pasakyti.

O niša nebus palikta tuščia, neturime pagrindo abejoti verslininkų pažadais, kad bus sukurta naujų darbo vietų, o mokesčių pavidalu lėšų į biudžetą bus surenkama daugiau, negu uždirbdavome mes. Mes turėdavome  5 mln. litų pelną, tikimės, kad tai bus kompensuota. Mums tai buvo labai svarbūs pinigai, nes jie buvo nukreipti užtikrinti viešajai tvarkai.

Į besikeičiančią policiją reikia investuoti

Projekte numatyta nemažai socialinių garantijų pareigūnams, ar manote, jog politinės jėgos jas palaikys? Tam juk reiks nemažai lėšų, kurias dabar kaip tik siekiama apkarpyti?

Tiek pateikdami pačius metmenis, tiek vėliau – įstatymų projektus, mes deklaruojame, kad policija nori keistis. Ar to nori politinė valdžia, ar ne, tai jau politinio apsisprendimo reikalas. Jeigu nori, vadinasi, reikės kažkiek ir kažkada į tai investuoti.

Mes suprantame, kad 2012 metai bus ne ką lengvesni, todėl daug garantijų turės būti nukreipta į ateitį. Šiandien gal jų dar nereikia įgyvendinti, bet reikia įstatymu užfiksuoti, kad tunelio gale yra šviesa. Aš tikiu, kad rezultatas bus teigiamas, mes pasirengę bendrauti su žmonėmis, kurie priima įstatymus.

O jeigu paaiškės, kad politinė valdžia nenori pasikeitusios policijos? Ar nuleisti rankas?

Bent jau aš tai tikrai nenuleisiu rankų ir manau, kad artimiausi kolegos ir bendražygiai taip pat to nedarys. Tiesiog tai yra įrodinėjimo, argumentavimo klausimas ir mes tikrai  tuo keliu eisime.

Mes nesakome: tiesiog duokite mums pinigų. Jau dabar turime pirminių paskaičiavimų, argumentų. Pavyzdžiui, 118 milijonų per metus Lietuvoje yra skiriama ikiteisminiams tyrimams užtikrinti. Jeigu atsiranda papildomų tyrimų, vadinasi tam reikia papildomų pinigų. Arba mažiname tyrimų apimtis ir tuos pinigus skiriame kitiems reikalams. Bet gyventi taip, kaip šiandien, kai didžiąją dalį biudžeto skiriame atlyginimams, „Sodrai“ ir įvairioms socialinėms pašalpoms nedarant investicijų, negalima.

Palyginkime vien darbo sąlygas: naujai pastatytame arba renovuotame komisariate yra visai kitos darbo nuotaikos, efektyvumas, rezultatyvumas, o, pavyzdžiui, Raseinių komisariate gali kiek nori kalbėti apie visokias perspektyvas, ten sąlygos tokios, kad gali susirgti depresija. Į tai, į technologijas ir turime investuoti.

Ką manote apie Pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo siūlymą reglamentuoti 40 val. darbo savaitę?

Su darbo laiko apskaita iš tikrųjų turime didžiulę problemą. Yra dalis darbuotojų, kurių darbo laiką galime aiškiai reglamentuoti, tačiau kaip suskaičiuoti kriminalisto darbo laiką? Jis nežino, nei kada nusikaltimas bus padarytas, nei kiek reiks pastangų jam išaiškinti. Todėl apskaita, turbūt, turėtų būti skirtinga: vieniems - viena darbo savaitė, kitiems, galbūt, ilgesnė, žinoma ir atlyginimas didesnis, o visa kita – viršvalandžiai.

Įvaizdis – ne toks, koks turėtų butų

Tik tapęs generaliniu komisaru minėjote sistemos auditavimo būtinybę. Kokioje stadijoje šiuo metu yra ši idėja?

Kažkada galvojome ir norėjome, kad auditas būtų padarytas finansuojant tam tikriems Europos Sąjungos struktūriniams fondams. Tačiau pradėję tą darbą susidūrėme su didelėmis abejonėmis dėl šio projekto įgyvendinimo sėkmės. Pirma, sistema yra labai didelė ir labai daug darbuotojų reiktų atitraukti nuo jų tiesioginio darbo. Antra, mums auditą būtų tekę praktiškai atlikti patiems, nes tai susiję su mūsų veiklos specifika. Audito bendrovė tik įformintų rezultatus.  

Kalbant apie laipsnišką pačių jėgomis atliekamą auditavimą, taip pat struktūrines reformas, sistemoje turėtų atsirasti padalinys, kuris ir vykdytų stebėseną, kontrolę, kokybės užtikrinimą.

Daug kalbama apie nelabai gerą policijos įvaizdį, o ar Jūs sutinkate, kad jis yra prastas?

Jis nėra toks, koks turėtų būti. Čia ir mūsų pačių kaltė, kad mes tą įvaizdį gadiname įvairiais poelgiais, bet ir dalis visuomenės tikisi iš mūsų daugiau, negu mes galime, ar turime įgaliojimų padaryti. Juk policija nėra bloga, jeigu jis neužtildo lojančio kaimyno šuns.

Situacija policijoje labai dažnai priklauso ir nuo bendros valstybės ekonominės situacijos. Šiuo metu į policijos mokyklą norinčiųjų stoti yra gerokai daugiau nei kokiais 2007 metais, o ir stojančiųjų pažymių vidurkis aukštesnis: anksčiau buvo 5,2, dabar – 8,2. Tik šiuo atveju lemia ne profesijos patrauklumas, o noras turėti kad ir mažiau apmokamą, bet stabilesnį darbą.

Kalbėjosi Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen