V. Mykolaičio-Putino g. 5 Vilnius, LT-03106 | Telefonas (8~5) 271 6118 | Faksas (8~5) 212 3273 | El. paštas info@pareigunai.lt

LT | EN | RU |
2023-02-05 sekmadienis, 18:40

Mes bendradarbiaujame su šiais advokatais
NAUJIENOS

K.Stoškus. Kaip Trišalė taryba savavališkai įteisino save
2011-10-20

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė demokratinius priešnuodžius – pasitarimus.

Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi. Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykių reguliavimui, interesų derinimui ir neišvengiamų konfliktų sprendimui.

Visai kitais motyvais ir kitomis sąlygomis įsteigtas Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetas. Dedant Europos Sąjungos pamatus, atsirado grėsmė, kad virš nepriklausomų šalių iškils stiprus monstras, galintis priimti sprendimus, pažeidžiančius gyvybinius piliečių interesus. Todėl jau 1957 m. Romos sutartyje buvo numatyta įkurti visuomeninę patariamąją instituciją, su kuria privalo konsultuotis visos transnacionalinės valdžios struktūros. Toji institucija turėjo atstovaujanti darbdavius, profsąjungas, „ūkininkus, vartotojus ir kitas interesų grupes, kurių visuma sudaro organizuotą pilietinę visuomenę“.

Populiariai ji vadinama tiltu tarp aukščiausios valdžios ir visuomenės. Senas demokratijos tradicijas turinčios šalys nutuokė, kad greta atstovaujamosios demokratijos turėtų veikti institucija, diegianti dalyvaujamosios demokratijos principus. Jo vaidmuo ypač išryškintas Lisabonos sutartyje. Pagal Komiteto pavyzdį Europos šalys buvo paakintos kurti ir savo tarybas. 2010 m. tokias tarybas jau turėjo 21 Europos Sąjungos valstybė (iš 27). Dabar be tokių tarybų yra tik trys Baltijos šalys.

Iniciatyvos sukurti Ekonominę ir visuomenės reikalų tarybą Lietuvoje ėmėsi Tėvynės sąjungos ir krikščionių demokratų partija. Jos programoje buvo parašyta: “Airių pavyzdžiu įkursime Nacionalinę ekonomikos ir socialinę tarybą, kuri svarstytų ir patartų Vyriausybei svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais”. Tačiau 2008 m. Vyriausybės programoje jau kalbama tik apie Trišalės tarybos reformą, įtraukiant „į jos veiklą nevyriausybines organizaijas“ ir paverčiant „ją Ekonominių ir socialinių reikalų taryba, kuri galėtų parengti Nacionalinį susitarimą dėl šalies ekonomikos modernizavimo“.

Bet tai, kas priimta, ne visai tas pats, kas buvo pažadėta rinkėjams. Krito į akis, kad naujosios Valstybės programos rengėjai (matyt, nusileisdami partneriams) neįžvelgė principinio skirtumo tarp konfliktų gesinimo ir konsultacinės bei patariamosios funkcijos. O jeigu įžvelgė, tai neatsakingai pervertino Trišalės tarybos pajėgumus. Tačiau tų institucijų skirtingumą gerai suprato kvalifikuota Vyriausybės darbo grupė, sudaryta Ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos įstatymo projektui parengti. Jai vadovauti buvo paskirtas šviesaus atminimo visuomenininkas, MA eksprezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas.

Jis ir jo vadovaujama grupė labai rimtai žiūrėjo į partijos programą, atvirai pripažinusią, jog „šio laikotarpio svarbiausia valstybės problema yra ta, kad tarp valstybės ir piliečių yra nutrūkęs sąžiningumo saitas.Valdžia vis dažniau veikia nesąžiningai ir kalba nesąžiningai.“ Buvęs tremtinys, pilietiškas visuomenininkas ir iškilus mokslininkas tikėjo, kad duotas žodis rinkėjams yra šventas, kad partija tikrai nori padėti pagrindus „kitokiai valstybei“, t.y. valstybei, „kuri gerbia savo piliečius“, „kuri yra atsakinga“ ir „rūpinasi jais tiek, kiek pati valstybė tai gali ir privalo padaryti“, kad tikrai ji yra pasiryžusi imtis „socialinio dialogo bei pilietinės visuomenės plėtros”, „harmoningų santykių tarp valdžios ir visuomenės grupių“. Todėl per pusmetį buvo parengtas gana solidus, visuomeniškai užangažuotas ir pagarbaus dėmesio vertas dokumentas, kuriuo siekiama:

“1) užtikrinti kuo platesnį organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą šalies ekonominiame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime stiprinant konstitucinės demokratijos ir pilietinės valstybės principus, įgyvendinant skaidrų demokratinį teisėkūros, aktualių valstybės sprendimų priėmimo mechanizmą; 
2) būti tarpininku tarp organizuotos pilietinės visuomenės ir politinės valdžios, tarnauti nuolatiniu instituciniu forumu aktyvaus pilietinio dialogo ir konsultacijų ekonominės bei socialinės politikos, darnaus vystymosi bei kultūros klausimais tarp valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės struktūrų; 
3) atsiliepti į teisėtus įvairių pilietinės visuomenės grupių lūkesčius ir juos atspindėti rengiamose nuomonėse, pareiškimuose, deklaracijose bei siūlymuose dėl teisės aktus priimančių ir juos vykdančiųjų institucijų, jų tarpe Europos Sąjungos, aktų ir kitų dokumentų, įtakojančių pilietinės visuomenės padėtį ir interesus;
4) skatinti atvirą pilietinį dialogą ir siekti maksimaliai galimo sutarimo tarp socialinių partnerių įvairovės aktualiais valstybės gyvenimo klausimais, jų tarpe atsižvelgiant į šalies regionų plėtros ypatybes.”

Įstatymo projektas numatė teikti Seimui ir Vyriausybei rekomendacijas, rezoliucijas, siūlymus dėl šalies politikos krypčių, nacionalinių susitarimų, Lietuvos Respublikos įstatymų, nacionalinių programų, planų, kitų teisės aktų ir dokumentų projektų, jų įgyvendinimo bei poveikio valstybei ir jos piliečiams, taip pat dėl šalies makroekonominės ir socialinės plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimų, įskaitant ūkio ir užimtumo, švietimo, mokslo, kultūros ir nacionalinio identiteto išsaugojimo, socialinės saugos ir sveikatos apsaugos, o taip pat integracijos į Europos ekonominę ir socialinę erdvę strategines nuostatas.” Čia pat nurodyta, kad “esant reikalui Taryba bendradarbiauja su trišalės partnerystės pagrindu veikiančia Lietuvos Respublikos trišale taryba bei kitomis organizacijomis ir judėjimais.”

2009 m. pabaigoje projektas buvo baigtas. Tačiau Vyriausybė, užuot pateikusi jį Seimui, padėjo į kanceliarijos stalčių. Kas atsitiko? Kodėl Vyriausybė atsisakė savo sumanymo? Nesulaukdamas paaiškinimo, po metų akad. Z.Rudzikas, pats jau būdamas Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu, paprašė Lietuvos Kultūros kongreso tarybos paramos. Akivaizdu, kad tai buvo nevilties veiksmas. Norėdama išsiaškinti projekto likimą, o kartu suprasdama, kiek mažai tereiškia visuomeninių organizacijų nuomonė, LKK taryba kreipėsi į Vyriausybę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Kaip visada nepaprastai operatyviai atsiliepusi Seimo pirmininkė pranešė, kad ji jau paprašė premjerą „rimtai svarstyti tokios tarybos steigimo Lietuvoje idėją, ypač turint galvoje tai, kad šiandieninėje visuomenėje egzistuoja ne vien tik tradicinė verslo ir darbo takoskyra. Keičiasi visuomenės struktūra: tiek darbo rinkoje, tiek darbdavių lygmenyje atsiranda naujos grupės (asociacijos, judėjimai), kurių interesai, bent jau kol kas, nėra pakankamai atstovaujami.

Tokia institucija, mano vertinimu, galėtų sustiprinti pilietinę visuomenę, nes į bendradarbiavimą įtrauktų platesnius visuomenės sluoksnius“. Tarybos kūrimą palaikė ir prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas. Tačiau Vyriausybė tylėjo. Tik po to, kai Alvydo Medalinsko organizuotame Visuomeninių diskusijų forume buvo pranešta apie šios tarybos steigimo sabotavimą, projektas buvo nusiųstas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad būtų suderintas su suinteresuotomis šalimis. Atrodė, kad tai geras ženklas.

Bet po trijų mėnesių, be jokių derinimų su visuomene, projektas grįžo atgal į Vyriausybės kanceliariją. Vėl gūdi tyla. Tik vėliau paaiškėjo tos tylos priežstis: Pasirodo, prieš Tėvynės sąjungos įsipareigojimą rinkėjams sukilo Trišalė taryba, kuri jau 2010 m. vasario 23 d. pati savo nuožiūra „apsisprendė“ „prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos Respublikos atstovų atrankos ir delegavimo į Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetą.“ Teisybę pasakius, tai buvo visai ne Trišalės tarybos, o tik jos dalies, prisidengusios Trišale tarybos vardu, sprendimas.

2010 m. balandžio 2 d. toji tariamoji Trišalė taryba (geriausiu atveju ją būtų galima vadinti nebent dvišale taryba, nes joje nebuvo 7 Vyriausybės atstovų) kreipėsi į Vyriausybę, reikšdama pasipiktinimą, kad Vyriausybė, nepaisydama to neteisėto apsisprendimo kovo 24 d. savo nuožiūra priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos kandidatų į Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narius atrankos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kreipimasis užbaigiamas atviru grasinimu Ministrui Pirmininkui A. Kubiliui: “Jei nepavyks šio klausimo išspręsti taikiai, būsime priversti svarstyti tikslingumą pasitraukti iš Nacionalinio susitarimo, neteikti kandidatūrų į EESRK ir apie susidariusią socialinio ir pilietinio dialogo krizę informuoti Europos Sąjungos šalių vadovų tarybą bei kitas institucijas.

Gerbiamas Ministre pirmininke, siekdami išspręsti šį konfliktą, siūlome sustabdyti Vyriausybės nutarimo Nr.326 vykdymą ir artimiausiu metu Jums patogiu laiku susitikti su Trišale taryba”.

Ultimatumą pasirašė: Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas, Lietuvos pramoninkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Mykolas Aleliūnas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas dr. Rimantas Stankevičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė ir Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Vydas Puskepalis.

Nežinome, ar tas susitikimas įvyko, ar ne, bet 2010 m. birželio 29 d. toji tariamoji Trišalė taryba, padarydama Trišalės tarybos nuostatų pakeitimaus, pati save paskelbė Lietuvos respublikos Trišale taryba (Ekonomine socialine taryba). Šį dokumentą pasirašė D.Arlauskas, A. Černiauskas, A.Jašinskienė, B.Lubys ir V. Puskepalis. Tai buvo įžūlus ir precedento neturintis akibrokštas Lietuvos teisėtvarkai ir visai pilietinei visuomenei, o kartu ir pranešimas, kad premjeras A. Kubilius buvo paklupdytas.

Vėl teko kreiptis į Seimo pirmininkę ir prezidentę. Jos abi vėl patvirtino savo nusistatymą. Respublikos prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas patvirtino: „Sutinkame su Jumis, kad pilietinė visuomenė išties svarbi ir būtina demokratinės valstybės raidai. Esame pasirengę visokeriopai remti pilietinės visuomenės plėtrą mūsų valstybėje. Kartu norėtume Jums pranešti, kad su Jūsų pakartotinu raštu mes kreipėmės į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kurios paprašėme Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pateikti savo nuomonę Jūsų keliamu klausimu.“ Bet ką galėjo atsakyti paklupdytas premjeras? Tuo pat metu akad. Z. Rudzikas primygtinai siūlė mums abiem susitikti su premjeru. Tačiau pasirengimą susitikimui nutraukė netikėta šios taurios ir savo kraštui pasišventusios asmenybės mirtis.

Savivliautojai turbūt atsiduso. Po pasitarimų Vyriausybėje, projektas vėl buvo perduodamas tai pačiai ministerijai. O iš ten netrukus atėjo raminantis ir viską užtušuojantis viceministrės A. Mikalauskaitės atsakymas Lietuvos kultūros kongreso tarybai, Seimo pirmininko sekretoriatui, prezidentės kanceliarijai ir ministro pirmininko tarnybai, kad tarybos įsteigimo klausimas yra įtrauktas „į 2012 m. prioritetinių priemonių planą“, o ministerija „ruošia pasiūlymus Vyriausybei dėl socialinės partnerystės plėtojimo Lietuvoje“. Lyg Z.Rudziko grupės parengto ir solidžiai apgalvoto įstatymo projekto nė nebūtų. Lyg viską iš pradžių turėtų pradėti viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ką tai reiškia? Grįžimą į 2009 m. padėtį? Savavališkų „dvišalės tarybos“ veiksmų įteisinimą vietoj Trišalės tarybos? Kas apgins dalyvaujamosios demokratijos principą ir labai svarbią Tėvynės Sąjungos bei krikščionių demokratų partijos rinkiminę nuostatą? Akad. Z. Rudziko juk jau nėra...

 

Griežtai draudžiama Pareigūnai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Pareigūnai.lt kaip šaltinį.


Share on Facebook
pranesk apie korupcija
KOMENTARAI






Komentuoti gali tik portalo nariai.

Naujienlaiškio prenumerata

El. leidinio „Pareigūnai.lt" archyvas

NPPSS BLOG'AS

 Atsakymas Stasiui Kropui: kodėl mes padedame Ūkio banko klientams?

 Nuomonė: policija ne žaibolaidis







Get Adobe Flash player





Skelbimai:
Sporto klubo IMPULS kainos (kovo mėnuo) (0)
2013-03-18
Gerbiami nariai, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos nariai gal ...

Daugiau Archyvas

Pareigūnų ir politikų diskusijos - policijos komisariate (0)
2013-03-14
Šių metų kovo 15 dieną (penktadienį) 10.30 val. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų ...

Daugiau Archyvas

Konkursas Kauno probacijos skyriaus viršininko pareigoms (0)
2013-03-14
KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO  PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS SKELBIMAS Kalėjim ...

Daugiau Archyvas








Prisijungimas

Vartotojas


Slaptažodis


Prisiminti

Registracija
Pamiršai slaptažodį?

Narių skaičius: 782




Apklausa

Ką manote apie pareigūnų skatinamą (padėkos raštais, ženklais, medaliais ir pan.)?

Pareigūnai skatinami pagal nuopelnus.
Skatinami tik vadovybei parankūs žmonės.
Pareigūnai skatinama ne pakankamai.
Pareigūnai neskatinami



Kitos apklausos

Karjera:
Šiuo metu darbuotojų neieškome (0)
2011-02-21
...

Daugiau

Reklama


Draugai



© 2002-2023 Profesinių sąjungų plėtros centras. Visos teisės saugomos.
e-sprendimas: IV MEDIA