Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) dirba apie 4 tūkst. žmonių, jau pusantrų metų jiems vadovauja generolas Vainius Butinas. Jis portalui www.pareigunai.lt sutiko duoti interviu.

Kokie jūsų, kaip VSAT vado, prioritetai?

Visų pirma - pareigūnai, žmonės, nesvarbu, kokias pareigas užimtų, ar kokiai organizacijai priklausytų. Antra – tinkama technika, transportas, darbo sąlygos. Na, ir visos socialinės garantijos žmonėms ir geros algos. Kartais juokauju, jog norėčiau, kad mūsų pareigūnai uždirbtų tiek, kiek ir Estijos pasieniečiai. Beje, jie ten gauna tokias pat algas, kaip ir mūsiškiai, tik ... eurais.

Pakalbėkime apie pareigūnų darbo sąlygas: jie skundžiasi, jog trejus metus nesprendžiamas uniformos išdavimo klausimas, pasieniečius puola erkės...

Taip, mes darom viską, einam ir į Seimą, sakom, kad negaunam aprangos, rašom raštus. Kai kurios profsąjungos irgi mums šiuo klausimu padeda, nes tikslas juk visų bendras, kad pareigūnai gautų ir už viršvalandžius, ir „naktinius“, ir normalius butpinigius, ir už kelionę į darbą.

Treti metai nei sienos priežiūrai, nei uniformoms negauname pinigų. Mes negalime iš mokos fondo ar kitų eilučių permesti lėšų. Niekas tų pinigų neduoda, kai valstybėje tokia padėtis, nors mes skambiname visais varpais. 

Dėl skiepijimo nuo erkių tai jau susitvarkėme, sudarytos sąlygos atvykti į centrinę medicinos komisiją, tik ne visi atvyksta.

Dėl VSAT vykstančios struktūros pertvarkos: ką ji žada pasieniečiams kitąmet ir ateityje? Ar bus atleidžiama dar žmonių ir kiek jau sutaupyta bei ketinama sutaupyti?

Per pastaruosius dvejus metus atlikome pertvarką prie vidinių ES sienų, t.y. reorganizavome Lazdijų ir Šiaulių rinktines. Kai kuriuos pareigūnus perkėlėme kitur, dalis išėjo į pensiją ir nors čia darbus baigėme, tačiau gyvenimas toliau eina ir diktuoja savo sąlygas. Pvz., nuo šių metų sausio beveik visą Šiaulių ruožą buvome priskyrę Pakrančių  rinktinei, bet gyvenimas parodė, kad atstumai per tolimi, todėl teko kai ką keisti. Tad nieko nėra pastovaus, nekintamo.

Taip pat peržiūrėjome centrinės įstaigos pareigybes, siekėme, kad nesidubliuotų funkcijos. Čia iš 250 liko 180 darbuotojų. Šiuo atveju irgi nereiškia, kad visi išėjo į gatvę, vieni perėjo kitur, kiti išėjo į pensiją. Ypač sumažėjo vadovų, nes iš dešimties valdybų liko tik  keturios.

Tuo pačiu keliu einame nuo liepos 1 d. iki vasario 1 d. reorganizuojant rinktines. Uždavinys toks pats – neliesti žemiausios grandies, o sumažinti administracinį aparatą. Viską stengiamės daryti maksimaliai teisiškai, buvo sudarytos komisijos, važiavo į vietas, žiūrėjo, todėl viskas taip ir užtrunka. Kitą kartą gal norėtųsi greičiau, bet už viso to yra žmonės, jų lūkesčiai.

Tiesa, visiškai garantuoti, kad niekada nebus mažinama pareigūnų, negalima, mat daugėja technikos, kurią aptarnauti turi inžinieriai, IT specialistai, tad čia vėlgi – kaip gyvenimas padiktuos.

Kaip sekasi įgyvendinti rotaciją VSAT? Kiek pasieniečių jau rotuota ir ar tai padėjo kovai su kontrabanda? Ar VSAT ketina atsižvelgti į profsąjungos siūlymus, susijusius su rotacija (pareigūnų socialinės garantijos ir kitos, rotacijos metu patiriamos, išlaidos ir pan.)?

Imant žemiausią lygmenį rotacija buvo pritaikyta 42 pareigūnams (pasieniečiams, vyr. pasieniečiams, specialistams ir kt.), iš jų dviem neprireikė persikelti, nes nepasitvirtino įtarimai. Nėra taip, kad rinktinės vadas sugalvoja ir rotuoja ką tik nori. Yra atidirbtas mechanizmas, tam tikra tvarka. Pirmiausia pateikiami motyvai, kodėl manoma, jog vienam ar kitam pareigūnui reikia pritaikyti rotaciją, tada juos nagrinėja centrinės įstaigos skyriai, taip pat ir Imuniteto valdyba, ir tik komisijai apsvarsčius aš pasirašau tokį sprendimą.

Imant užkardų vadus Pagėgiuose rotuoti visi, Varėnoje, pagal mane, trys, rengiamasi tam ir Ignalinoje. Taip pat rotuoti ir trys rinktinių vadai: Vilniaus, Lazdijų ir Varėnos, tad ši priemonė taikoma visiems lygiams. Pavyzdžiui, viršininkai, nors pradžioje ir priešinosi, tačiau jie gavo galimybę kitomis akimis pasižiūrėti į savo darbą. Juk kai kurie ir po 10-15 metų toje pačioje vietoje buvo  išdirbę.

Tačiau didžiausia problema yra ta, kad nėra tam tikrų socialinių garantijų – visiško lėšų, išleidžiamų transportui, kompensavimo ir t.t. Jei jos būtų, tai ta rotacija nebūtų tokia skausmingai. Bet mes ta linkme dirbame ir stengiamės išvengti tokių dalykų, kad žmogui iš vieno Lietuvos galo reiktų važiuoti į kitą.

Ar galite pareigūnams pažadėti, kad rotacija netaps bausme ar susidorojimu?

Jau minėjau, kad yra mechanizmas, tai nepriklauso nuo vieno žmogaus, apsvarstomi visi už ir prieš. Be to, tam turi būti priežastis, pagrįsta informacija, dėl kurios apsisprendžiama žmogų perkelti į kitą užkardą. Ir tik vienas kitas atvejis nepasiteisina.

O kaip dėl nekaltumo prezumpcijos? Jeigu pareigūnas rotuojamas, visi žino, kad jis „blogiukas“...

Ne vien „blogiukai“ rotuojami, kitą sykį, kaip ir sakiau, tiesiog per ilgai toje pačioje vietoje žmogus dirbo. Dėl to  kiekvieną atvejį ir tiria daug skyrių, o Imuniteto valdyba pateikia argumentus ir tada mes sprendžiame.

Kokie, pvz., gali būti argumentai?

Pavyzdžiui, visi pareigūno giminės gyvena šalia jo tarnybos vietos, jie važinėja į Baltarusiją ar Rusiją apsipirkti, tai jau vyksta 15 metų, tačiau – nepagautas, ne vagis, nors mes turime informacijos, žinome apie negerus dalykus. Geriau žmogų dar išgelbėti, perkelti kitur. Bet čia tik vienas iš kriterijų.

Ar įmanoma užtikrinti principingai tarnybą vykdančių pareigūnų ir jų šeimos narių saugumą, atlyginti padarytą žalą pareigūnams, kurie neteko turto dėl  tarnybos, užtikrinti išpuolių prieš pareigūnus greitą tyrimą?

Kiekvienu atveju atliekamas tyrimas. Štai sudeginta vieno Varėnos pareigūno pirtelė, yra ir kitų atvejų, ypač liūdnas faktas – neseniai nusišovė vienas pareigūnas, kiek anksčiau buvo susišaudymas Pagėgiuose, kur vienas kontrabandininkas žuvo, o mūsų pareigūnai buvo apysunkiai sužeisti. Šie, beje, vėliau buvo apdovanoti Prezidentūroje. Visur patys važiuojam, aiškinamės. Kiekvienas tyrimas turi pasibaigti, nenoriu užbėgti jiems už akių ir kažkaip interpretuoti.

Patikinu, jog jokių tendencingų veiksmų nedaroma, o kai kurie tyrimai dėl turto apgadinimo būna sudėtingi, kartais atsiranda visokių niuansų ir pan. Bet mes ir patys suinteresuoti, kad mūsų pareigūnai nenukentėtų.

Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga sistemoje įžvelgia tam tikrų nesklandumų. Štai Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas net kreipėsi į STT ir Generalinę prokuratūrą dėl galimai netinkamų asignavimų, skirtų darbo užmokesčiui, naudojimo (dėl nepagrįstai didelių aukštas pareigas užėmusių pareigūnų G. Kuznecovo ir J. Mickaus išeitinių kompensacijų). Kaip vertinate tokias situacijas?

Vidaus tarnybos statutas numato, kad pareigūnai, einantys lygiavertes pareigas jų prašymu gali būti sukeisti pareigomis, todėl kai prasidėjo pertvarka, minėti pareigūnai to pageidavo ir buvo sukeisti. Po to vienas nepageidavo tęsti tarnybos, mes jį atleidome pagal įstatymus sumokėdami ne šešių, kaip buvo skelbiama, o keturių mėnesių išeitinę išmoką. Bet atsižvelgiant į Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir Teisės gauti  informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, informacijos apie tų išmokų dydį be asmenų sutikimo negaliu pateikti. Bet tie skaičiai nėra tragiški. Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad dėl to, kas susiję su  išeitinėmis išmokomis ir kompensacijomis už nepanaudotas atostogas, nė vienas likęs pareigūnas nenukentėjo: niekam nereikėjo eiti nemokamų atostogų ar pan. Aš pats stengiuosi ir kitus raginu eiti kasmetinių atostogų, kad nesusikauptų labai daug jų nepanaudotų. Jūsų minimu atveju kompensacija susidarė iš už ankstesnių metų nepanaudotas atostogas, tikrai nesusikaupė per vienerius metus.
Kaip vertinate tai, kad iki šiol VSAT Pakrančių apsaugos rinktinėje nepriimamas sprendimas dėl pareigūno E.Razmos, kuris Imuniteto skyriaus įvertintas kaip nepatikimas. Procesas tęsiasi jau antrus metus, o jam vis dar nepanaikinimas leidimas dirbti su slapta informacija.

Mes žinome tą problemą. Dėl leidimo dirbti su slapta informacija pradžioje svarstėme mes ir vienbalsiai buvo nutarta, kad E.Razmai šį leidimą reikia atimti. Tada buvo kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri turi nuspręsti galutinai. Lapkričio 5 d. ten buvo svarstomas ir šis klausimas, kol kas neturime sprendimo, bet kai tik gausime, bus imtasi teisės aktų nustatytų priemonių sprendimui įgyvendinti. Žodžiu, procesai vyksta ir čia nematau jokios problemos.

Kaip vertinate bendradarbiavimą su profesinėmis sąjungomis? Ar jis pakankamas, gal turite priekaištų joms? Ką galite atsakyti profesinei sąjungai, kuri teigia, jog VSAT vadovybė pradėjo lyderių ir aktyvių narių persekiojimą?

Norėčiau pastebėti, kad portale www.pareigūnai.lt prieš maždaug pusantrų metų bene kas antrame straipsnyje buvo džiaugiamasi geru bendradarbiavimu su pasienio tarnybos vadovais, bet situacija pasikeitė.

Pasieniečiams atstovauja apie dešimt profesinių sąjungų, aišku, didžiausia yra Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga, vadovaujama Vladimir Banel. Mes bendraujame su visomis profsąjungomis, tik aš visada sakau – susivienykite, žymiai lengviau yra bendrauti su vienu, dviem žmonėmis nei su dešimčia. Ypač sudėtinga yra ruošiantis ir vykdant reorganizaciją: vieni skundžiasi, kad apie vieną ar kitą susitikimą juos per vėlai informavome, kitus – per anksti...

Kitas dalykas – aš į visus darbuotojus, kas susiję su darbu, žiūriu vienodai, ar jie būtų profsąjungos nariai, ar ne. O iš profesinių sąjungų norėtųsi racionalumo, konstruktyvaus bendradarbiavimo.

Žinoma, profsąjungos buvimas sistemoje yra labai reikalingas. Kartu galima ir kalnus nuversti, nors, aišku, jos yra tos stebėtojos, kurios seka, kad nepadarytume klaidų. Bet tikslas mūsų turi būti bendras.

O dėl narių persekiojimo visiškai užtikrintai sakau – to nėra. Asmeniškumų aš neturiu, man pirmiausia – darbas.