Ankstų sekmadienio rytą keletas entuziastų iš Vilniaus ir Anykščių išvyko į Prienų rajone esantį Pociūnų aerodromą, kuriame Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga savo nariams ir jų šeimos nariams suorganizavo šuolį su parašiutu. Į renginį vyko vienuolika asmenų, tarp kurių buvo penkios merginos. Tik organizatorius Vytautas Lamauskas turėjo vieno šuolio „stažą“, o daugelis vyko atlikti pirmojo gyvenime šuolio parašiutu.
Šuoliams parašiutu buvo užsiregistravę 15 profesinės sąjungos narių, tačiau sekmadienio išvakarėse, kai kurie pabūgo ekstremalių pojūčių ir atsisakė išvykos. Patys drąsiausieji iš ryto pajudėjo link aerodromo.
Dalis dalyvių abejojo ar tą diena bus tinkama šuoliams - orų prognozė nieko gero nelinkėjo. Kaune ir jo apylinkėse prognozuotas lietus, tačiau atrodė, kad gera nuotaika ir busimų parašiutininkų nusiteikimas išsklaidė lietaus debesis.
Atvykome į Pociūnų aerodromą. Prie administracinio pastato mus pasitiko Kauno parašiutininkų klubo viršininkas Kęstutis Milišauskas. Nuotaikingai nusiteikęs jis iš karto visiems atvykusiesiems išdalino prašymus, kuriuos užpildę patikinome, kad nesergame jokiomis ligomis, kurios gali paūmėti šuolio metu. Po to klubo viršininkas supažindino mus su instruktoriumi, kuris pradėjo šuolių parašiutu instruktažą.
Pradžioje instruktorius mums pademonstravo „sparno“ tipo parašiutą, kuriuo mums teks šokti. Taip pat papasakojo apie jo konstrukciją bei veikimo principą. Kai kurie entuziastai vis dar linksmai nusiteikę šmaikštavo. Vėliau instruktorius mus nusivedė prie parašiuto imitatoriaus, kur kiekvienas turėjome galimybę pakyboti metro aukštyje parašiuto laikikliuose ir pamėginti įsivaizduoti save šuolio metu.
Baigus instruktažą ant parašiuto imitatoriaus, instruktorius pakvietė mus į administracinį pastatą, kur pademonstravo mokomąją video programą su nenumatytais atvejais, kurie galėjo įvykti šuolio metu. Stebėdami programą visi atidžiai klausėsi instruktoriaus puikiai suvokdami, kad šios informacijos niekas šuolio metu jiem nesuteiks, o krentant iš 1200 metrų aukščio, visus sprendimus turės priimti kiekvienas asmeniškai. Vėliau instruktorius nuvedė mus prie lėktuvo An-2, iš kurio kiekvienas turėjome taisyklingai imituoti šuolį.
Išklausę instruktažą buvome pasiruošę šuoliui. Ir nors visas kolektyvas tebešmaikštavo, jų akyse jau matėsi jaudulys. Gerą nuotaiką palaikydavo ir klubo vadovas, kuris pažadėjo pakeisti parašiutą, jei jis šuolio metu neišsiskleis.
Po gero pusvalandžio klubo viršininkas informavo, kad netrukus įvyks pirmas lėktuvo pakilimas. Kažkas iš kolektyvo sunerimo, kad visiems pakilus antruoju lėktuvu, žemėje neliks, kas galėtų užfiksuoti fotoaparatu mūsų nusileidimą, todėl paprašėme instruktoriaus pirmuoju pakilimu leisti skristi dviems mūsų nariams. Jam sutikus, Profesinės sąjungos atstovui Anykščių PK Rimvydui Versinskui ir jo žmonai buvo užsegti parašiutai. Rimvydas, kartu su dar dešimt parašiutininku nužingsniavo link lėktuvo. Po akimirkos lėktuvas jau skrodė Pociūnų dangų. Visi likę ant žemės smalsiai stebėjo į padangę. Lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį, pamatėme mažus taškelius, kurie vartydamiesi iššoko iš lėktuvo. Netrukus išvydome ir išsiskleidusius parašiutus, o po 5-6 minučių stebėjome bei fiksavome Rimvydo ir jo žmonos nusileidimą.
- Nerealu, fantastika, - ištarė R. Versinskas. Jo akys buvo pilnos įspūdžių. Likusieji su pavydu žvelgė į jau šokusius parašiutininkus.
Mūsų pakilimo teko palaukti dar pora valandų, nes „sustreikavo“ lėktuvo variklis. Po ilgų laukimo minučių, klubo vadovas sukomandavo: - Paruošt šuoliui „sparnus“. Mes visi kaip vienas nužingsniavome į patalpas, kur instruktoriai kiekvienam prisegė parašiutus. Net ir patys drąsiausieji pritilo ir kaupėsi šuoliui. Kiekvienas mintyse stengėsi atkartoti instruktoriaus išsakytus veiksmus, kuriuos reiktų atlikti nestandartinėje situacijoje. Dar po akimirkos, dvylika „juodvarnių“ jau žygiavo lėktuvo link. Netrukus jau sėdėjome lėktuve, kuris „springdamas“ degalais pradėjo veikti. Kai kas pajuokavo, kad skrydis šiuo lėktuvu bus ekstremalesnis nei šuolis.
Nors ir nenorom, tačiau senas, sovietmetį menantis An-2 suriaumojo ir šiek tiek įsibėgėjęs pakilo į orą. Mintyse sklandė mintys apie lėktuvo gedimą ir priverstinį šuolį jam sugedus. Kiekvienas parašiutininkas ant kairės rankos turėjo aukščio matuoklį. Mes stebėjome matuoklio skalės judesį ir per lėktuvo iliuminatorių godžiai gaudėme žemės vaizdus. Kai aukščio matuoklio skalė sustojo ties 1200 metrų aukščiu, instruktorius atidarė lėktuvo duris. Tie, kas iki šio momento dar šmaikštavo, nusčiuvo, o jų veide savo pėdsaką įspaudė baimė. Tuo metu lėktuvas skriejo beveik 140 kilometrų per valandą greičiu. Pirmieji keturi profesionalus parašiutininkai, džiūgaujantys, it saldainį gavęs darželinukas, puolė pro atviras duris ir išnyko iš mūsų akiračio. Galbūt jų atsipalaidavimas leido mums šiek tiek išsilaisvinti iš baimės glėbio. Tuo metu instruktorius sukomandavo: „Pirmas, antras, trečias“ ir nurodė į pirmus tris šokančiuosius. Dar po akimirkos pirmasis iš „mūsiškių“ po komandos „Eina“, taip pat pradingo pro atviras lėktuvo duris. Atsistojus prie atvirų lėktuvo durų slenksčio ir žvelgiant į žemės lopinėlį apačioje, galvoje pradėjo krebždėti tik viena mintis: „Ką aš čia darau?“, tačiau nespėjus visiškai susivokti, išgirdau komandą „Eina“ ir žengiau dešinę koją iš lėktuvo. Tik iššokus, pasirodė, kad šokau į adrenalino jūrą, kuri staigiai apgaubė visą kūną. Šuolis pro duris iki parašiuto išsiskleidimo trunka apie 4 sekundes, tačiau tą akimirką adrenalinas neleidžia apie nieką pagalvoti. Tik sukaustytas kūnas - be jokių minčių. Kai pajutau lengvą truktelėjimą, sugrįžo ir mąstymas. Tuomet prisiminiau visus instruktoriaus nurodymus, duotus instruktažo metu ir pakėlęs galvą apžiūrėjau parašiutą. Parašiutas visiškai išsiskleidė. Tada patikrinau jo valdymą ir patogiau atsisėdęs pradėjau žvalgytis aerodromo. Radęs nedidelį žemės lopinėlį, kuriame baltavo keletas lėktuvų, nusiraminau ir ėmiau grožėtis platybėmis. Esu anksčiau matęs daug nuotraukų, darytų kitų parašiutininkų, tačiau natūralus vaizdas mane sužavėjo šimtus kartu daugiau. Leisdamasis kartas nuo karto žvilgčiojau į aukščio matuoklį, nes likus 500 metrų iki žemės privalėjau pasukti „sparną“ į aerodromo vidurį, o viduryje – atsukti parašiutą prieš vėją. Netrukus per radijo stotelę išgirdau nurodymus, kuriuos perdavinėjo kitas instruktorius iš žemės. Jo nurodymai padėjo man išvengti „nuklydimų“ į šoną. Po kelių akimirkų švelniai kojomis prisiliečiau prie žemės. Tai buvo nepakartojamų jausmų antplūdis. Netrukus netoliese vienas po kito leidosi likusieji renginio dalyviai. Visi kaip vienas kartojo: „Buvo neapsakomai nuostabu“.
Grįžus prie administracinio pastato, klubo viršininkas visiems dalyviams įteikė po diplomą, kuriame pažymėjo, kad kiekvienas iššoko iš lėktuvo An-2 su „Sparno“ tipo parašiutu iš 1200 metrų aukščio.
Tai buvo neužmirštamos akimirkos. Visi kaip vienas kartojome, kad kitą kartą, kai bus suorganizuotas analogiškas renginys, būtinai dalyvausime.
DAUGIAU NUOTRAUKŲ
Griežtai draudžiama Pareigūnai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Pareigūnai.lt kaip šaltinį.