Pareigūnai.lt spausdina ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojo Vytauto Bako 2007-10-02 interviu "Lietuvos radijui" medžiagą

Žurnalistas: Kuo šiandien gyvena policininkas?

Vytautas Bakas: Turėjau progos prieš savaitę vykusiame renginyje įsitikinti vyraujančiomis nuotaikomis, kurias pasistengsiu perteikti.

Policininkas, gyvena balansuodamas ties išgyvenimo riba. Jo pagrindinis ir vienintelis pajamų šaltinis  darbo užmokestis neužtikrina net būtiniausių poreikių,  socialinės garantijos tėra fikcija.

Pareigūnų pajamos neužtikrina oraus pragyvenimo. Net visos surinktos maksimalios garantijos  neatlaiko konkurencijos su privačiu sektoriumi ir nėra paskata būti policininku. Jei prieš kelis metus pvz galimybė anksčiau išeiti į pensiją buvo vertinama dar pakankamai rimtai ir stabdė pareigūnų apsisprendimą palikti policiją, tai šiandien net ir ši garantija nėra tokia reikšminga, nęs gyventi reikia dabar.

Nebeliko šiandien ir taip būtino policininkui idealizmo, jį užgožia tos pačios mintys – kaip užtikrinti savo ir savo šeimos saugumą. Daugelis jaučiasi nesaugus. Perspektyvius, patirtį turinčius pareigūnus mielai priima kitos Lietuvos specialiosios tarnybos, saugos įmonės, advokatų kontoros.

Tuo tarpu atsinaujinti policijai iš esmės nėra galimybių. Viena veertus ši profesija iš esmės nepatraukli, kita vertus Lietuvoje net nėra deramų sąlygų rengti pareigūnus. Antai kiek žinau šiemet net nesusirinko numatytas skaičius ketinančių studijuoti asmenų. O esamų vidurkis nesiekia 5,5 balo. Situacija yra tokia, kad policijos profesija yra kone žemiausiai vertinama Lietuvoje.

Žurnalistas: ar vien atlygio problema yra svariausia, ar yra ir kitų priežasčių, dėl kurių žmones palieka policiją?

V. B. : Be išorinių, vyriausybės sprendimų reikalaujančių priežasčių pareigūnas yra spaudžiamas ir iš vidaus. Dažnu atveju nepakenčiama psichologinė atmosfera, prastėjanti vadovų kompetencija, nepasitikėjimas vadovų sprendimų skaidrumu, iškreipta motyvacija, neskaidrus karjeros įgyvendinimas, keleriopas darbo krūvis, dvigubi standartai – tai yra pareigūno kasdienybė.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad daugumą pareigūnų apėmusi savotiška depresija.

Žurnalistas: Ką daryti?

V. B.: Teisės aktuose būtina aiškiai apibėžti, kas yra statutinis pareigūnas. Manau, kad šiandien nepagrįstai nemaža dalis administravimo-aptarnavimo funkcijas vykdančių pareigūnų įvardinami kaip statutiniai. Personalo, finansų, organizacines funkcijas turėti atlikti profesionalūs specialistai, ne policininkai. Tuo tarpu nusikaltimus tiriantys ir viešąją tvarką saugantys pareigūnai turi būti labiau skatinami;

Antra, būtina atskirti statutinių pareigūnų darbo užmokestį nuo kitų valstybės tarnautojų. Antai savivaldybėse nėra nė vieno tarnautojo, turinčio pvz tokią žemą kategoriją, kokią turi policininkas. Tuo tarpu Europos valstybėse atvirkščiai - visuotinai suvokiama, kad policininko statusas jam suteikia pranašumą ne tik jo įgaliojimų prasme, bet ir jo statuso, atlygio prasme. Čia policininkas uždirba maždaug dešimtadaliu daugiau, nei paprastas valstybės tarnautojas. Tuo tarpu Lietuvos modelis, kuriame ir taip egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp žemiausios ir aukščiausios grandiens tarnautojų, išnaudojamas labai pragmatiškais tikslais. Prisidengiant policininkais, gaisrininkais, keliami atlyginimai ir kitiems valstybės tarnautojams, politikams, pareigūnams, kurie tokio klausimo net ir nekelia. Taip tik dar labiau didėja disproporcija;

Trečia, turi būti pradėtas diegti modernūs vadybos principai pačiose policijos įstaigose. Šiandien policija neturi aiškios strategijos kalbant apie žmogiškųjų išteklių valdymą, manau, kad kai kurie policijos vadovai neturi net reikiamų žinių. Visuotinai įsigalėjęs vadovų konformizmas ir problemų neigimo požiūris nemaža dalimi pasitarnavo, kad policijos organizacija pasiekė dugną. Būtina formuoti ir griežtinti policijos vadovų vertinimo,  kvalifikacijos kėlimo ir atsakomybės sistemą.

Ketvirta, policininkams būtina mokymo įstaiga. Kiek žinau pareigūnų rengimui skiriama apie 40 mln litų, tačiau jie kažkur ištirpsta bendrame mokymo įstaigų katile. Kursantams turi būti mokama stipendija, visiškai finansuojamas mokslas. Dabartiniu metu sistema veikia iš inercijos – didžiausią krūvį velka dar dibantys labiau patyrę pareigūnai, o naujai atėję tiesiog per tris mėnesius perkvalifikuojami. Akivaizdu, kad tai turi įtakos pareigūnų profesionalumui.

Žurnalistas: Ko palinkėtumėte šventės proga?

V. B.: Palinkėčiau būti agresyvesniems ir nevengti ginti savo interesų. Buriantis į profesines sąjungas, asociacijas formuoti nepakantumą administracinei korupcijai, aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tai, manau vienintelis būdas spaudžiant Vyriausybę ir tiesioginius vadovus skirti deramą ir sąžiningą dėmesį. Kadangi valstybės viešasis saugumas ir pareigūnų darbo garantijos yra valstybės vidaus reikalas ES kontekste, vientėlė galimybė telieka vis garsiau ir viešiau kalbėti apie problemas policijoje nevengiant pasaulyje pripažįstamos ir labai efektyvios saviraiškos, asociacijų laisvės įgyvendinimo.