Šiaulių rinktinėje Operatyvinės veiklos skyriuje dirbusią pareigūnę R.J, kuri nuo 2010 m. sausio buvo vaiko priežiūros atostogose, 2011 m. lapkričio 23 d. (dar nepasibaigus jos atostogoms) Pakrančių apsaugos rinktinė ją informavo, jog pareigybė buvo panaikinta, o jai bus siūlomos kitos pareigos. Primename, kad tuo metu, kai moteris buvo vaiko priežiūros atostogose Šiaulių rinktinė buvo reorganizuota, o jos teisės ir pareigos išdalintos Pakrančių apsaugos rinktinei ir Ignalinos rinktinei.

Apie tai, kad jos pareigybė panaikinta moteris buvo informuota likus kelioms dienoms iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos.

2011 m. lapkričio 28 d. R.J. sugrįžus iš vaiko priežiūros atostogų, iškart buvo įteiktas Tarnybos vado pranešimas, kuriame jai pasiūlyta eiti lygiavertes pareigas Pakrančių apsaugos rinktinėje Mažeikiuose arba Klaipėdoje. Tuo metu buvo laisvos kelios pareigybės, tačiau tik kituose miestuose, o lygiaverčių buvusioms pareigų Šiauliuose nebuvo.

Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybės nuomone, pasielgta teisingai ir kaip nustato teisės aktai, t.y. atleidžiamam darbuotojui pasiūlytos atitinkamos laisvos darbo vietos visos organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje darbuotojas dirbo.

Tačiau mažą vaiką auginančiai moteriai toks pasiūlymas nebuvo priimtinas. Jeigu ji būtų pasirinkusi pareigas Mažeikiuose, jai kasdien būtų tekę vykti į /iš darbo apie 80 km į vieną pusę. O pasirinkus Klaipėdą – dar daugiau, į vieną pusę apie 159 km. Todėl siūlomų pareigų R.J. atsisakė ir išreiškė norą dirbti Šiauliuose.

Jau kitą dieną ji gavo vado pranešimą, kuriuo pasiūlyta pareigūnei eiti laisvas žemesnes pareigas Šiauliuose. Siūlomos pareigos  A lygio 6 kategorijos, tuo tarpu anksčiau moteris ėjo pareigas, kurios buvo A lygio 9 kategorijos. Siūlomų žemesnių pareigų ji atsisakė ir paprašė siūlyti tik lygiavertes.

Kadangi eiti žemesnių pareigų moteris nesutiko, nesutiko eiti ir lygiaverčių kitame mieste jai 2011 m. lapkričio 29 d. įteiktas įsakymas dėl jos  atleidimo iš darbo po keturių mėnesių. R.J. darbo būtų netekusi š.m. kovo 28 d.  

Vis dėlto daugiau kaip 14 metų darbo stažą turinti moteris neliko be darbo. Ji pati jį susirado, tiesa jau ne VSAT sistemoje. R.J. paprašė Pakrančių apsaugos vadovybės  ją perkelti tolimesnei tarnybai į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kuriam tikrai pravers profesionali patyrusi pareigūnė.

Kodėl apie tai rašome? Ogi todėl, kad netrukus po to, kai R.J. išėjo iš minėtos rinktinės, nes jai neatsirado lygiaverčių pareigų Šiaulių mieste, buvo paskelbta atranka į lygiavertes pareigas Šiaulių mieste. Sutapimas? Paradoksas? Ar tiesiog vidaus tarnybos „ypatumai”?

Pasiteiravus apie tokią dviprasmišką situaciją Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybės, buvo atsakyta, kad  rinktinėje vyksta reorganizacija, o nuo praėjusių metų rugsėjo 29 d. čia panaikintos 256 pareigybės, taip pat ir Operatyvinės veiklos skyriaus Šiaulių poskyrio visos pareigybės. Tarnybos vado įsakymu nuo 2012 m. vasario 1 d. minėtoje rinktinėje įsteigtos 163 pareigybės, taip pat ir skyriuje, kuriame iki vaiko priežiūros atostogų dirbo ir R.J. - Operatyvinės veiklos skyriuje dvi vyresniojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybės. Ir nieko neteisėto tame Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybė neįžvelgė.

Be to minėtos rinktinės vadovybė teisinosi, kad  iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos rinktinė būtų ieškojusi galimybių siūlyti ir perkelti pareigūnę į lygiavertes pareigas, tačiau pareigūnė pati pareiškė valią ir pasinaudojo teise pereiti į kitą vidaus reikalų sistemos įstaigą.

Tikra tiesa, atrodo taip, kad kalta pati pareigūnė, juk ji išėjo, o štai jei būtų neišėjusi gal ir būtų užėmusi minėtas pareigas. O ar nebuvo galima ilgametę patirtį turinčią pareigūnę informuoti, kad galbūt atsiras vieta ir pasistengti, kad ji neišeitų dirbti kitur? Tuo labiau, kad kai pareigūnė išreiškė norą dirbti Šiauliuose, Pakrančių apsaugos rinktinės administracija jau žinojo, kad nuo vasario 1 d. bus komplektuojama lygiavertė pareigybė Šiauliuose, tačiau apie tai neinformavo pačios pareigūnės.

Nieko nesuprantamo ir dviprasmiško kaip visada neįžvelgė ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovybė, kuri rašte profesinei sąjungai atsakė, kad „tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė pagal kompetenciją organizuodama ir įgyvendindama funkcijų, susijusių su personalo administravimu, vykdymą, teisės aktų normų nepažeidė”, todėl VSAT nesutiko su profesinių sąjungų rašte išdėstytais teiginiais apie rinktinėje taikomą neįprastą ir galimai žalingą praktiką priimant sprendimus, susijusius su personalo administravimu.

Anot Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo teisininko Martyno Ausčio, tai  pavyzdys, kaip atsikratoma jaunų mamų bei VSAT požiūrio į personalo valdymą, pagarbos savo pareigūnams, iliustracija. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė patyrusiai pareigūnei mokėjo kompensaciją, kai galėjo tiesiog sudaryti jai sąlygas tęsti tarnybą. Tai, kad netrukus po pareigūnės išėjimo iš tarnybos paskelbtas konkursas pareigoms, iš esmės lygiavertėms, kurias ėjo R.J., leidžia teigti, kad balansuojama ant teisėtumo ribos, ir kartu elgiamasi neetiškai, nepagarbiai. Todėl normalu, kad po tokio įvykio kyla klausimas, kas už to slypi ir kodėl?