Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovė Ilona Lankelytė jau daugiau nei ketveri metai dirba Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prižiūrėtoja.  

Prižiūrėtojo darbas kalėjime – nelengva duona, juolab merginai. Darbas pamainomis po 12 val., tad laiko laisvalaikiui nebelieka, po tarnybos reikia laiko atgauti jėgų. Negalima pamiršti ir apie įtampą darbe, nes darbas su nuteistaisiais – nuolatinis stresas, nežinai kas gali nutikti. O ir emocijų gerų toks darbas nesuteikia, tačiau ir jį kažkas turi dirbti.

Kai čia atėjo dirbti Ilona žinojo, kad bus nelengva, tačiau visą sudėtingumą suprato tik tada, kai padirbėjo. Tiesa laimė, geras kaimynas, pats dirbantis panašų darbą kitoje įstaigoje, iškart Iloną įspėjo: „Jei apsisprendei dirbti kalėjime, iškart stok į profesinę sąjungą“. Už šį patarimą Ilona iki šiol dėkinga, tik štai profesinė sąjunga, kurią ji buvo pasirinkusi pačioje tarnybos pradžioje pasirodė besanti neveikli. Tad ji perėjo į kitą – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą. Dabar gali pasakyti, kad pagaliau jaučiasi saugi. „Profesinė sąjunga man labai reikalinga: padeda, pataria, sprendžia problemas. Jaučiu, kad priklausau profesinei sąjungai, esu narė ir kažkam rūpi kaip aš gyvenu“, - sako I.Lankelytė.

Vos tapus profesinės sąjungos nare jai kolegos patikėjo ir atstovės darbą. Sakė: „Tu, Ilona, neturi šeimos, vaikų, esi drąsi, tad būk atstove“. Anot  Ilonos, ir charakteris jos kietokas, tiesiog negali nutylėti, prikąsti liežuvio, visada eina iki galo. Tad nepabūgo ir profesinės sąjungos atstovės darbo. Nors žinojo, kad tapusi profesinės sąjungos atstove bemat atsidurs po didinamuoju savo valdžios stiklu. Vadovai į atstovą žiūri įtariamai, atsargiai, net gi ne labai draugiškai. Tačiau viliasi, kad ilgą laiką tarp valdžios ir darbuotojų buvusią sieną nugriaus dialogas. Ir kaip pavyzdį Ilona pateikia Pravieniškių pataisos namus, kuriuose atstovas Kęstutis Pauliukas. „Ten viskas kitaip, pareigūnai gerokai pasistūmėję dialoge su vadovybe, ten į profesinę sąjungą žiūrima rimtai, kalbamasi, ieškoma problemų sprendimų. Gal todėl toje įstaigoje mažiau bėdų, o mums dėl savo teisių ir darbo sąlygų tenka nuolat kovoti“, - pasakoja Ilona.

I.Lankelytė teigia, jog būti atstove sunku, visiems reikia ir norisi padėti. „Labai dažnai žmonės mano, kad jeigu jau yra atstovas jis viską ir padarys. Visgi daug lengviau spręsti problemas, kai ir patys pareigūnai rūpinasi savo reikalais. Dabar gi dažniau išsako problemas man, o aš jau jas sprendžiu profesinėje sąjungoje, kalbuosi su Lukiškių vadovybe“, - pasakoja Ilona.

O tų problemų apstu: susidėvėjusios tarnybinės uniformos, apmokėjimas už kelionę į ir iš darbo, taip vadinamų „mamadienių“ skyrimas ir kt.

Pasak Ilonos, problemos dažnai neišsprendžiamos visai ne dėl pinigų stygiaus. Ji mano, jog darbas eitųsi lengviau, jeigu pavyktų susikalbėti su vadovybe, ir ši būtų linkusi ieškoti sprendimų. Tad tikisi, jog palaipsniui tarp vadovybės ir darbuotojų užsimegs konstruktyvus dialogas.