Dažnas policijos pareigūnas prisipažįsta profesiją pasirinkęs vaikystėje. Paprastai tai būna greitai karjeros aukštumų policijos sistemoje pasiekęs sėkmės džentelmenas ar teisingumo ištroškęs jaunas idealistas. Įgyvendinta vaikystės svajonė teikia pasitikėjimo, kelia pasitenkinimo savimi jausmą, žadina norą kuo geriau dirbti. Tačiau kartas nuo karto policijoje įsikuria žmonės, niekuomet negalvoję apie tarnybą statutinėje organizacijoje, ir pažeria tiek idėjų, kad visą gyvenimą teisingumo ieškojusiam pareigūnui lieka tokiam tik nusilenkti.

 Atsitiktinumas lėmė karjerą

 Dairydamasi darbo, Akvilė Dekaminavičiūtė į Kazlų Rūdos policijos komisariatą užsuko daugiau iš smalsumo. Socialinio darbuotojo bakalauro laipsnį turinti ir tokias pat magistrantūros studijas pasirinkusi mergina dairėsi įdomios veiklos. Pasiūlymas M. Romerio universiteto socialinių mokslų žinias panaudoti policijos organizacijoje suintrigavo. Mintis sužadino vaizduotę ir Akvilė netrukus kūrė nepilnamečių reikalų  policijos pareigūnės veiklos viziją. Ir taip jau penkeri niekuomet neplanuoti brandžios jaunystės metai.

Praėjus vieneriems pažintinio darbo policijoje metams, savo nuostabai, Akvilė pripažino: jai čia patinka. Patinka dirbti su vaikais, rūpintis jų gerove ir ateitimi, patinka būti reikalinga ir gerai jaustis kolektyve, profesinėje aplinkoje. Gal todėl, kad per mažai apie policijos veiklą žinojo, į ją gilinosi itin kruopščiai. Malonu buvo suvokti, kad jos universitetinės socialinio darbuotojo žinios labai praverčia bendraujant su delinkventiniais vaikais. Tiesa, Akvilei jie – ne pažeidėjai, prasižengti ar nusikalsti linkę nepilnamečiai, o paramos ir užuojautos išsiilgę, savęs realizuoti nesugebantys paaugliai. Greta jų – neretai rūpesčiuose pasimetę, nuo aplinkinių abejingumo pavargę tėvai. Ar gali Akvilė to nematyti? Jaunai policijos pareigūnei toks klausimas nė nekyla – ji ras būdų įkvėpti viltį.

Policijos pareigūnės veiklą pradėjusi savo sukurtais metodais, dabar Akvilė džiaugiasi jos rezultatais. Pačios parengtos apklausos ir analizės leido susidaryti įspūdį apie aplinką, kurioje planavo dirbti. Nuoseklus bendravimas su atskiromis vaikų ir jaunuolių grupėmis, bendruomenėmis ir mokyklomis, parengtos ilgalaikės prevencinės programos ir tiksliniai projektai atnešė tikėtos sėkmės. Nebeliko ir aplinkinių abejonių, ar toji smulki mergaičiukė susidoros su dažnai ne tokiems pečiams skirtomis problemomis. Tas abejones kėlė nuostaba Akvilės pasirinkimu tarnauti policijoje – nė patys artimiausi jai žmonės nesitikėjo tokio posūkio jos gyvenime.

 Malonių susitikimų nauda

Po šešerių studijų metų Vilniuje vėl įsikurti gimtojoje Kazlų Rūdoje neplanavo ir pati Akvilė. Tikėjosi savo žinias, idėjas  ir visuomeninės veiklos patirtį pritaikyti kuriame nors sostinės kolektyve – gal vaikų dienos centre, gal mokykloje. Bet, ilgai neradusi širdžiai mielo užsiėmimo, kaip pati sako, susirinko krepšiukus ir grįžo namo. Gaila buvo palikti Vilnių, M. Romerio universitetą, kur aktyviai buvo įsitraukusi į Tarptautinių ryšių skyriaus veiklą, naujus draugus. Laisvai kalbanti keliomis užsienio kalbomis ji sėkmingai bendravo su užsienio jaunimo organizacijomis, dalyvavo rengiant tarptautinius studentų susitikimus, pati kelis kartus praktikavosi Vokietijoje.

Ši studentiška veikla Akvilei neliko tik gražus prisiminimas, to meto pažintys ir patirtis padeda jai dabar tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Vos metus padirbėjusi naujame kolektyve aktyvi mergina įsitraukė į profesinės sąjungos veiklą ir tapo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo nare. „Patinka žmonių susivienijimai, bendra veikla, esu įsitikinusi, kad susivieniję žmonės yra stipresni – gali keistis informacija, pagelbėti vieni kitiems profesinėje srityje. Norėjosi susipažinti su man nauja policijos pareigūnų bendruomene ir, pamaniau, dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje yra puikus būdas tai padaryti“, – sako Akvilė Dekaminavičiūtė. Ji įsitikinusi, kad visuomeninė veikla papildo profesinę, praturtina žmogų naujomis idėjomis, skatina dirbti kūrybingiau. „Kažkuris geriau išmano civilinę teisę, turi ilgametės darbo patirties, kitas gal labiau linkęs į kalbos ar kultūros dalykus. Suvienijus tokių žmonių jėgas galima padaryti gražių ir labai naudingų dalykų. Esu pasirengusi pasidalyti ir savąja patirtimi, neatsakau prašančiajam pagalbos, mielai įsitraukiu į kitiems žmonėms svarbius dalykus. Naujomis pažintimis, įgyvendindama savo projektus, jau spėjau pasinaudoti ir pati“, – pastebi Akvilė.

Akvilė džiaugiasi galėdama dirbti puikiame kolektyve. Dalyvaudama profesinės sąjungos veikloje, skatindama žmones bendrauti, jungtis, būti aktyvesniais ji mano daugiau galėsianti duoti ir jam. Akvilės manymu, mažuose miesteliuose žmonės turėtų būti aktyvesni. Juos neturėtų vienyti tiktai darbas. Kad smagiau būtų gyventi, jie turėtų jungtis ir kitai maloniai veiklai. Tačiau tam juos reikia paakinti. Ir aktyviau to imtis, Akvilės supratimu, galėtų profesinės sąjungos, „Manau, profesinių sąjungų nariai rajonų ar miestelių policijos komisariatuose turėtų būti aktyvesni, palaikyti nuolatinį ryšį su kolegomis, keistis informacija, organizuoti susitikimus. Gal verta būtų galvoti apie atskirus komitetus, kurių atstovai skatintų profsąjungiečių veiklą vietose. Iš to naudos turėtų ne tik profesinių sąjungų nariai, bet ir kiti policijos darbuotojai“, – įsitikinusi Akvilė.

Kalbėdamas su Akvile netrunki suprasti, kodėl ji kadais negalėjo apsispręsti kuo būti – psichologe, vokiečių kalbos vertėja ar socialine darbuotoja. Jai įdomu viskas. Todėl ji netruko apsiprasti policijoje, susidraugauti su Kazlų Rūdos apylinkių vaikais ir pamilti savo darbą.

Loreta Tumalavičienė