Lietuvoje lankėsi didžiausios Suomijos pasienio pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos - Suomijos Sienos saugumo sąjungos (Border Security Union) - delegacija, vadovaujama pirmininko Erkki Hirvonsalo ir vicepirmininko Jussi Kamppi. Kolegas paviešėti ir bendradarbiavimo galimybes aptarti pakvietė Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos vadovybė. Su Jussi Kamppi kalbėjosi žurnalistė Daiva Norkienė.  

D.N. Lietuvoje viena populiariausių temų pastaruoju metu – pinigai. Juk kur skauda, apie tai mintys sukasi. Nors skaičiuoti svetimus pinigus nemandagu, mūsų pareigūnams bus įdomu išgirsti, kiek tiesos sklandančiose legendose apie pasakiškus kolegų iš Skandinavijos šalių atlyginimus.  

J.K. Nereiktų tiesiogiai lyginti Suomijos ir Lietuvos pareigūnų darbo užmokesčio, nes skiriasi mūsų valstybių pragyvenimo lygis, ekonominė situacija. Tačiau Lietuvos valdžia turėtų suprasti, kad čia dirbantys pareigūnai gina ne tik savo šalį, bet ir Šengeno valstybes, nes Lietuvos, kaip ir Suomijos, siena sutampa su išorine Europos Sąjungos siena. Šį atsakingą darbą atliekantiems pareigūnams turi būti tinkamai atlyginta, ir jų darbo užmokestis turėtų būti ne mažesnis už dirbančiųjų privačiame sektoriuje, tame tarpe ir pramonės įmonėse, atlyginimo vidurkį. Jei domina konkretūs skaičiai, Suomijoje pasienio pareigūnai vidutiniškai uždirba 2 600 eurų per mėnesį, mažiausiai – 1800 eurų per mėnesį, kai tuo tarpu minimalus atlyginimas šalyje sudaro apie 1000 eurų. Netvirtinu, kad šiuo etapu Lietuvos pareigūnai turi uždirbti tiek, kiek Suomijos, tačiau labai svarbu, kad tarp valstybės ir darbuotojų vyktų dialogas, juk gyvename Europos Sąjungoje.

D.N. Jei dialogas nevyksta, o apačių atkakliai nenorima išklausyti, žmonės kartais griebiasi kraštutinės protesto priemonės – streiko. Girdėjome, kad šiuo būdu savo valią yra išreiškę ir Suomijos pareigūnai.

J.K. Mūsų pareigūnai streikavo tik vieną kartą, 2005-aisiais, kai buvo bandoma taip pakeisti atlyginimų sistemą, kad pasieniečiams jie būtų sumažęję 7,9 proc. Profesinės sąjungos nariai nėjo į darbą, o atlyginimą iš specialaus fondo jiems mokėjo profesinė sąjunga. Tai truko 3 savaites. Pasienio vadovybė, neturėdama išeities, saugoti sienos siuntė net aukšto rango pareigūnus. Šie eilinių savo pavaldinių darbą turėdavo dirbti net po 20 valandų per parą. Antraip siena būtų likusi atvira, šlagbaumai pakelti – daryk ką nori.

D.N. Lietuvos žmonės apatiški. Jie netiki protesto akcijų veiksmingumu, dažnas sako, kad „vis tiek niekas nepasikeis“. Ar jūsų šalies pareigūnai buvo vieningi ir visi sutiko streikuoti?

J.K. Ne visi. Tačiau tie, kurie tuo metu dirbo, nemėgstami kolegų. Pavyzdžiui, jie iki šiol negali užsukti į kavinę, kurioje renkasi profesinės sąjungos nariai. O jei ir ateina, niekas jų neaptarnauja... Streikas padėjo ne tik pasiekti, kad atlyginimai liko nesumažinti, bet ir pasitarnavo tokių valdžios veiksmų prevencijai. Dabar pakanka užsiminti apie ketinimą streikuoti, ir to neprireikia. Mitingų mūsų pasieniečiai nerengia, nes nėra tokio poreikio. Lietuvos pasieniečiams patarčiau siekti, kad būtų pasirašytos kolektyvinės sutartys su darbdaviais, įtvirtinti teisę streikuoti. Profesinės sąjungos nariai turi suvokti, kad baimė yra blogas patarėjas. Svarbiausia, kad pareigūnai turėtų su kuo pasikalbėti apie sunkumus, su kuriais susiduria, gauti patarimų, jie turi kuo daugiau bendrauti su aktyviais profesinės sąjungos nariais, o jai nepriklausantieji turėtų įstoti, jei nori siekti didesnių atlyginimų.

D.N. Jūsų vadovaujamoje ir 2500 narių jungiančioje organizacijoje 2000 yra pasienio bei uosto eiliniai pareigūnai, karininkai ar civiliai darbuotojai, o 500 jau išėję į pensiją. Lietuvoje profesinei sąjungai priklauso tik apie 20 – 25 proc. pasieniečių, o Suomijoje šis procentas maždaug tris kartus didesnis. Skeptikai mano, kad profesinė sąjunga nėra panacėja, daugelis nusivylę gyvenimu Lietuvoje ir nesitiki, kad realu pagerinti savo padėtį.

J.K. Nenorėčiau su tuo sutikti. Pateiksiu savo pavyzdį. Kai prieš 17 metų įsidarbinau Suomijos pasienio tarnyboje, mano atlyginimas siekė 1000 Suomijos markių, tai yra apie 800 eurų. Nuo to laiko jis padidėjo 6 kartus. Taip pat ir kitų pareigūnų. Negalvokit, kad darbdaviai algą padidino patys, niekieno neprašomi. Tai – profesinės sąjungos nuopelnas. Juk valstybės saugumą užtikrinantys pareigūnai yra tarsi tos valstybės karkasas, skeletas ar stuburas, ir jais kiekviena valstybė turi tinkamai rūpintis.

D.N. Latvijos pasieniečiai negali įkurti profesinės sąjungos, nes jiems uždrausta tai daryti. Kaip vertinate šį faktą?

J.K. Mes, suomiai, manome, kad tai Latvijos valstybės gėda.

D.N. Kokių problemų ir teigiamų poslinkių pastebėjote lankydamas Lietuvos sieną saugančius pareigūnus?

J.K. Didžiausia problema yra per maži atlyginimai. Pasikartosiu, bet noriu pabrėžti, kad, kaip Europos Sąjungos sieną ir tuo pačiu erdvę saugantys pareigūnai, jūsų žmonės uždirba per mažai. Juk kiekvienam suprantama: jei pareigūnas skursta, neturi buto, privalo jį nuomotis, privalo rūpintis savo vaikais, jis neturės kitos išeities kaip mėginti papildomai užsidirbti, tarkime, kitame darbe. O tai labai išsekina bei gali atsiliepti darbo kokybei. Mūsų šalyje pasienio pareigūnams uždrausta po tarnybos valandų dirbti ir kitame darbe.

Vizito metu apsilankėme VSAT didžiausioje rinktinėje,Vilniaus rinktinėje, taip pat pabuvojome VSAT kinologijos centre, mums buvo pademonstruotas filmas apie saugomą sienos ruožą ir naudojamas technologijas. Lietuvos ir Suomijos pasieniečiai naudoja labai panašią sienos saugojimo taktiką bei šiuolaikišką techniką bei įrangą, ir tai paliko gerą įspūdį.  

Pasienio pareigūnus vieninančių profesinių organizacijų bendradarbiavimą ketiname tęsti, įtraukdami ir kolegas iš kitų kaimyninių šalių. Neseniai sulaukėme Lenkijos pareigūnų pasiūlymą susitikti. Planuojame, kad kitas susitikimas, į kurį pakviesime ir jūsų šalies bei Latvijos ir Estijos pareigūnų atstovus, vyks Helsinkyje.