Ričardas Čekutis

Jeigu Lietuvos policija būtų privati kompanija, ji jau seniausiai turėtų bankrutuoti, įsitikinę patys policininkai. Kokios šio „bankroto” priežastys?

Aukščiausi šalies pareigūnai po vidaus reikalų ministro R.Šukio ir generalinio policijos komisaro V.Grigaravičiaus atsistatydinimo prabilo apie didžiausias šalies policiją kamuojančias problemas bei naujų reformų būtinybę.

Kertinis naujosios reformos dokumentas pavadintas Lietuvos policijos sistemos plėtros programa. Jame surašyta, ką ir kaip reikėtų daryti, kad padėtis gerėtų, taip pat kodėl ši situacija prasta.
Pasak Prezidento Valdo Adamkaus, didžiausia policijos bėda – kvalifikuoto personalo trūkumas.

Per pastaruosius metus dėl menko darbo užmokesčio pasitraukė nemažai pagarbos vertų profesionalų.

„Daugybę kartų girdėjau policijos generalinio komisaro pažadų, planų ir terminų, kada ir kaip bus pertvarkoma policijos sistema. Akivaizdu, kad padaryta nedaug. Greičiausio ir veiksmingiausio rezultato galima tikėtis, kai Vidaus reikalų ministerijos ir policijos vadovybė veiks išvien, o ne glaistys tarpusavio nesutarimus“, – pabrėžė V.Adamkus.

Su šalies vadovu sutinka ir daugelis policijos vadovų. Štai, pavyzdžiui, Klaipėdos rajono policijos komisariato komisaras Edmundas Zbarauskas teigė, kad didžiausia policijos bėda – pajėgų trūkumas: „Visame Klaipėdos rajone per parą patruliuoja tik du ekipažai. Vienas visada būna Gargžduose, o kitas turi rūpintis viešosios tvarkos ir eismo priežiūra kitose seniūnijose. Veiksmingai dirbti galėtume, jei turėtume mažiausiai tris keturis ekipažus.“

Darbuotojų krizė

Objektyvi statistika išties tai patvirtina. Per pastaruosius ketverius metus policijos personalo kaita vidutiniškai buvo apie 10 proc., o daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių šis rodiklis yra kelis kartus mažesnis. 2005–aisiais policijos įstaigose šis rodiklis išaugo iki 10,8 proc. Be to, iš tarnybos policijoje atleidžiamų pareigūnų vidutinis skaičius (6,9 proc.) buvo beveik du kartus didesnis už priimamų į tarnybą (3,2 proc.). Tai lėmė vis didėjantį laisvų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių policijos įstaigose skaičių. Per ketverius metus šis skaičius išaugo daugiau kaip du kartus ir siekia 11,4 proc. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį iš tarnybos buvo atleisti 344 policininkai (pernai per tą patį laiką – 303).

Vykdant teisinės sistemos reformą, 2003–iaisiais pasikeitė nusikalstamų veikų registravimo ir ikiteisminio tyrimo organizavimo sistemos tvarka, policija tapo pagrindine (universalia) ikiteisminio tyrimo įstaiga. Dėl šios priežasties policijos įstaigose gerokai padaugėjo darbo atliekant ikiteisminį tyrimą. Net minėtoje plėtros programoje pabrėžiama, kad šiuo metu policijos pareigūnai, prižiūrintys gyvenamąsias vietoves ir atliekantys ikiteisminį tyrimą, nusikalstamų veikų prevencijai ir darbui su bendruomene gali skirti tik apie 15 proc. darbo laiko. Ar ta reforma buvo racionali? Ar tuo metu kas nors iš reformos sumanytojų bei vykdytojų prognozavo dabartinę kadrų krizę?
„Atgimimo“ kalbintas Mykolo Romerio universiteto Baudžiamojo proceso katedros dėstytojas dr. Petras Ancelis buvo gana skeptiškas ir kategoriškas: „Visus pagrindinius akcentus dėl ikiteisminio tyrimo reformos išdėsčiau platinamoje monografijoje „Baudžiamojo proceso ikiteisminis etapas“. Daug įspėjimų dėl prastų reformavimo prognozių buvo išsakyta mūsų universiteto mokslininkų ir daugelio teisininkų praktikų pasitarimuose. Per juos Baudžiamojo proceso kodekso projekto kūrėjai arogantiškai visas neigiamas prognozes atmesdavo be diskusijų. Jeigu palyginsite nors vieną publikuotą šaltinį (straipsnis „Baudžiamojo persekiojimo problemos“ 2001–ųjų gegužės 31 d. „Sargyboje“, Nr.22 (433), dar nepriėmus BPK) su nurodytoje monografijoje pateiktomis išvadomis ir mano prognozėmis, įsitikinsite, kad visi perspėjimai dėl tokio turinio BPK neigiamų padarinių pasitvirtino.“

Mentalitetas

Kadangi valdžios policijos vadovybės nuostatos šiais klausimais ne kartą skelbtos, kreipiausi į eilinius policininkus, tiesiogiai susiduriančius su šiais sunkumais. Kai kurie kalbintieji nenorėjo, kad jų pavardė būtų minima. Tačiau policijos profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Lamauskas iš esmės pakartojo jų mintis. Paaiškėjo, kodėl policininkai nenori viešintis.
„Policijoje apskritai vykdoma labai daug reformų, tačiau padėtis tik blogėja, – konstatuoja V.Lamauskas. – Pati policijos sistema iš tikrųjų reikalauja reformų. Šiuolaikiniame pasaulyje visos organizacijos ar institucijos privalo tobulėti. Tačiau blogiausia, kad reformų tikslai skiriasi nuo reformatorių tikslų.“

Reformas privalo vykdyti tos pačios policijos vadovybė. Tad galima daryti išvadą, kad policijos sistemą ištiko vadovavimo krizė.

Pašnekovas tai pabrėžia kaip bene svarbiausią šios sistemos problemą: „Ši krizė pakenkė visoms policijos vadovavimo grandims. Vadovavimo policijai tradicijos atėjo dar iš sovietmečio. Praėję 17 metų yra labai menkas laikotarpis, kad kas nors keistųsi. Daugelis policijos vadovų iki šiol gyvena pagal tuos pačius sovietinius principus ir netgi vadovaujasi tomis pačiomis nuostatomis. Žinoma, taip galima kalbėti ne vien apie policijos sistemą. Tai susiję su visomis sistemomis, kurios anuomet buvo uždaros. Tuo metu tai buvo jėgos struktūros, dabar jos tarsi ir teikia paslaugas. Bet suvokimas nepasikeitė.“

Pavaldumo konfliktas

Kalbant apie sistemines policijos problemas, pirmiausia krinta į akis pavaldumo bei atskaitomybės klausimai. Ir šalies Prezidentas, ir eiliniai policininkai atkreipia dėmesį, kad tarp Vidaus reikalų ministerijos ir policijos vadovybės jau senokai perbėgo juoda katė.

„Galėčiau pateikti elementarų pavyzdį, – sako V.Lamauskas. – Šeimoje vyras paprašo žmonos padaryti vakarienę. Žmona, pagaminusi vakarienę, praneša apie tai ne vyrui, o kaimynui, kad anas jam pasakytų. Tokie dabar yra VRM ir policijos vadovybės santykiai. Policija tarsi pavaldi VRM, kaip ir visos kitos statutinės vidaus reikalų įstaigos. Tačiau jos visos atskaitingos taip pat VRM, o policija – Prezidentui. Kitaip sakant, kitose VRM pavaldžiose struktūrose yra logiškas grįžtamasis ryšys – jeigu yra pavedimas, yra ir to pavedimo įvykdymo kontrolė. Šiuo atveju 2000 metais tam tikrų politinių grupuočių lobistinės veiklos rezultatu tapo Policijos veiklos įstatymo bei kitų atitinkamų teisės aktų pakeitimas. Būtent tada pasikeitė ir atskaitomybės taškas. Policijos generalinis komisaras tapo atskaitingas prezidentūrai. Štai tuose pakeitimuose ir buvo užprogramuotas dabar aiškiai matomas konfliktas. Tiesiog dabar generalinio komisaro institutas turi laisvės pasakyti ministrui, kad aš neatskaitingas jums, o Prezidentui pasakyti, kad aš jums nepavaldus, nors kol kas iki to tarsi dar nebuvo prieita.“

Policijos vadovybės ir politinės valdžios tarpusavio trintis yra tarsi jų pačių arba teisinių aktų tobulinimo reikalas. Ar tai kaip nors atsiliepia eilinių policininkų veiklai?

Policininkai teigia, kad dėl tokių nesusipratimų įstrigo daugelis darbų. Būtent dėl to, kad yra nesutarimų dėl principinių nuostatų, t.y. aukštesnėje vadovybėje priimami sprendimai turėtų būti įgyvendinami žemesnėse pavaldumo grandyse. Tačiau dėl tarpusavio nesusikalbėjimo labiausiai stringa projektai, kuriuos būtina įgyvendinti: nėra mokymo sistemos, nėra aiškių karjeros policijoje principų, nėra skaidrios pareigūnų atrankos, pagaliau beveik sužlugdyta policininkų motyvavimo sistema.

Akivaizdu, kad nėra aiškios vizijos, kokia turėtų būti policija kad ir po 10–ies metų. Oficialiai strategija yra, tačiau ji dažnai keičiama.

V.Lamauskas patvirtino, kad dar 1997–aisiais VRM buvo parengta gana gera policijos plėtros strategija: „Jeigu ta strategija būtų įgyvendinta, mes šiandien turėtume visai kitokią policiją ir daugelį šiuolaikinių problemų pamirštume. Bet dėl minėtų konfliktų vadovybėje strategija beveik ir liko tik popieriuje.

Visų ligi šiolei vykdytų reorganizacijų tikslas, apie kurį vadovybėje kalbama atvirai, yra absoliutus lojalumas. Tačiau daugelis vadovams, o ne tarnybai neįtikančių pareigūnų tiesiog atleidžiami arba jiems sudaromos tokios sąlygos, kad išeina patys.“

„Sistema pūva“, – sako V.Lamauskas.

„Juodosios skylės“ sindromas

V.Lamauskas teigia, kad siūlymų keisti sistemą yra ir buvo daug, tačiau nematyti jokių radikalių veiksmų: „Ar Lietuvoje kas nors ryšis pasekti, pavyzdžiui, Estijos pavyzdžiu? Ten buvo atsisakyta visos policijos vadovaujančios grandies paslaugų, t.y. buvo atleisti arba paprašyti išeiti iš darbo dar nuo sovietmečio likę policijos vadovai. Jiems buvo suteiktos užtarnautos socialinės garantijos. Į jų vietą atėjo jauni pareigūnai, turintys kitokį mąstymą bei išpažįstantys europietiškos vadybos principus. Trumpai tariant, jie įdiegė naujas valdymo sistemas.“

Tačiau ne vien valdymą, pasak pašnekovo, derėtų keisti. Vienas iš svarbiausių aspektų – policininkų kiekio ir kokybės, t.y. kvalifikacijos, santykis. Jei gyvenimo sąlygas diktuoja rinkos dėsniai, tai jie negali neatsiliepti ir tokioje jautrioje srityje kaip policija. Ir tai susiję ne vien su papildomu finansavimu.

„Vadovybės požiūris į eilinį policininką yra toks, kad nesinori dirbti, – sako eiliniai pareigūnai. – Nors žmonių policijoje trūksta, bet daugelis komisariatų vadovų kategoriškai siekia, kad jiems darbuotojai būtų lojalūs. Jie sako: „Jei kas nors nepatinka – išeik.“ Taigi mes turime būti lojalūs ne valstybei, ne jos žmonėms, o komisariato vadovybei. Nuo to priklauso karjera, priedai ir t.t.“

„Jeigu taip kalbėtų koks nors privačios firmos vadovas, jis neišvengiamai bankrutuotų, – antrina V.Lamauskas. – O šioje sistemoje daugelis vadovų save suvokia kaip nepajudinamus vadus, autoritetus. Žinoma, net ir taip prastai veikianti valdiška sistema negali bankrutuoti, bet, jei palygintume su privačiu sektoriumi, jau seniai būtų laikas skelbti bankrotą. Trūksta žmonių, ypač kompetentingų, nes visi jie išeina į privatų sektorių.“

Galbūt naujajame biudžete numatyti didesni asignavimai padėtų tai įveikti?

„Nuo 2002–ųjų tie asignavimai nuolat didinami, – teigė V.Lamauskas. – Dabar jie padidėję beveik dvigubai. Tuo pačiu metu Finansų ministerijoje ir kitose institucijose sklando tokios kalbos, kad Policijos departamentas yra „juodoji skylė“. Sakoma, duokite jiems nors milijardą, po pusmečio bus pasakyta, kad trūksta dar 20 milijonų ir t.t. Kur dingsta tie pinigai, turėtų išsamiai pasidomėti Valstybės kontrolė. Finansinio audito duomenimis, esama tik formalių smulkių pažeidimų. Gal įmanoma įvertinti optimalų lėšų poreikį – kiek reikia, kad užtektų? Todėl tai yra labiau vadybos nei finansavimo problema.“

Skurdas policijoje

Policijos įstaigų kompiuterizavimas (kompiuterizuotų darbo vietų skaičius) šiuo metu nesiekia 60 procentų būtino poreikio, be to, nurašytina apie 40 proc. turimos kompiuterinės įrangos ir 65 proc. policijos eksploatuojamų radijo ryšio stočių. Naudojamos radijo ryšio priemonės tik iš dalies užtikrina pokalbių slaptumą, dėl to apribojamos policijos galimybės vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą. Šiuo metu 60 proc. policijoje naudojamų karinių šaunamųjų ginklų neatitinka reikalavimų, keliamų šiuolaikiniams saugiems policiniams ginklams, naudojamiems Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Šaltinis: www.atgimimas.lt