Prieš 67 metus, 1941 metų birželio 14 d., 3 val. ryto Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo organizuotus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurines  Sovietų Sąjungos teritorijas.

„Lietuvos Gyventojų Genocido“ pirmojo tomo duomenimis birželio 14 - 18 d. bendras išvežtų iš Lietuvos žmonių skaičius siekė iki 18 500. Didžioji dalis - 14 595 žmonių, daugiausia moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai, buvo ištremti į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, tuo tarpu likę 2957 vyrai, trėmimo metu buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Gulago pataisos darbų lagerius.  

Pagrindinis pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo akivaizdus: pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose. Labiausiai nukentėjo inteligentija.

Tarp išvežtųjų į SSRS šiaurės ir rytų regionų lagerius bei tremtį - buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvęs Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, buvęs ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, buvę ministrai J. Masiliūnas, J. Sutkus, J. Papečkys, J. Stanišauskis, J. Tonkūnas, S. Šilingas, V. Čarneckis, rašytojai A. Gricius, V. Bičiūnas, spaudos darbuotojai ir žurnalistai K. Dausa, V. Gustainis, B. Žygelis, mokslininkai I. Tamošaitis, V. Vilkaitis ir kt. Tarp visų sovietinio teroro aukų buvo beveik 1,2 tūkst. lietuvių mokytojų ir 79 kunigai.

Kitas svarbus trėmimo tikslas - aprūpinti SSRS Sibiro ir šiaurines sritis nemokama darbo jėga. Nuvežti į tremties vietą, žmonės turėdavo patys susikurti minimalias, būtiniausias gyvenimo sąlygas bei tuo pat metu dirbti jiems paskirtus darbus. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, pritaikytose gyventi tiktai vasarą.

Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, atšiaurių oro sąlygų ir alinančio darbo bei bado tremtinių mirtingumas, ypač vaikų ir senesnio amžiaus žmonių, buvo labai didelis. Sunkiausias išbandymas laukė 1942 m. birželio mėn. iš Altajaus krašto į Jakutijos ASSR perkeltų lietuvių. Lenos upės žiotyse tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus, žvejoti lediniame vandenyje. Žinoma, jog  ten pateko 2785 lietuvių ir tai, kad po 15 metų į Lietuvą grįžo tik 1157 žmonės.

Jau iki didžiojo trėmimo, birželio 14 dienos, 1940-1941 metais Lietuvoje buvo suimta 6606 žmonių, kurie apkaltinti politiniais nusikaltimais ir išgabenti į lagerius. Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintų lietuvių buvo tardomi, nors tuo metu dar nebuvo pritaikytas joks sovietinio Baudžiamojo Kodekso straipsnis. Šie formalumai buvo atlikti 1941-1942 m. žiemą, kai visi kaliniai buvo apkaltinti pagal RSFSR BK 58 straipsnio skirsnius ir nuteisti 5-25 metams laisvės atėmimo, kai kuriems paskirta aukščiausia bausmė - sušaudymas.

Birželio 14-oji nebuvo nei pirmoji, nei paskutinė Lietuvos gyventojų atžvilgiu vykdytų sovietinių represijų diena. Nuo pirmųjų Lietuvos okupacijos dienų buvo pradėtas sistemingas lietuvių tautos politinio ir karinio elito naikinimas, įkalinant sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose. Kadangi suėmimai buvo vykdomi slaptai, arba dangstantis apgaulingais išvedžiojimais, tam tikrą laiką visa tai neiššaukė didesnio atgarsio visuomenėje. Tik birželio 14 d. pradėta masinė tolimiausius Lietuvos kampelius palietusi gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu.

Tačiau birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi,  sugrįžti į Tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo - gyvi ar mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje.

Parengta pagal E.Gelumbausko straipsnį, www.skrynia.lt

Kiek likimų sudaužyta, kiek šeimų išardyta, kiek gyvybių prarasta... Pareigūnai.lt gedi kartu su visais tautiečiais, ypač tais, kurie patyrė sunkią tremtinio dalią, bei jų artimaisiais. Taip pat išreiškiame šviesią viltį, kad tokių skaudžių represijų lietuviams, o taip pat ir kitoms tautoms niekada nebeteks patirti.