Neseniai kalbinome Vilniaus m. VPK viršininką Sigitą Mecelicą apie užsimezgusį VPK vadovų ir profesinių sąjungų dialogą, esmines problemas ir pokyčius Vilniaus policijoje, spalį prasidėsiančią policijos reformą bei kitus aktualius klausimus. Pokalbis vyko po pirmojo, rugpjūčio 25 d., policijos darbuotojų profesinių sąjungų lyderių bei sostinės policijos vadovų susitikimo.

Gerbiamas viršininke, pastarųjų pokalbių ir susitikimų metu viena pagrindinių problemų Vilniaus policijoje įvardijote komunikacijos trūkumą. Jūsų nuomone, ar kolektyvuose renkamas atstovas galėtų užpildyti šią spragą? Galbūt reikėtų ir kitokių priemonių aktyvesnei informacijos sklaidai tarp vadovų bei darbuotojų?

Per pastaruosius metus profesinės sąjungos padarė įvairių pareiškimų apie problemas Vilniaus policijoje. Dėl kai kurių pagrįstumo galima būtų diskutuoti, bet kai kurios tuose pareiškimuose iškeltos problemos yra spręstinos. Svarbiausia tai, jog užsimezgė Vilniaus m. VPK vadovų ir darbuotojų atstovų dialogas.

Manau, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios iškyla nesusipratimų ir problemų Vilniaus m. VPK padaliniuose, yra informacijos sklaidos trūkumas. Yra svarbių dalykų, apie kuriuos pareigūnai ne visada sužino, o nežinojimas įneša nesusipratimų ir sukelia įtampą įstaigose.

Šiuo metu profesinės sąjungos yra pateikę savo pageidavimus, dėl kurių diskutuojame susitikimuose. Ypač daug kalbame dėl priedų ir priemokų mokėjimo tvarkos. Vilniaus m. VPK priedai yra mokami, jų mokėjimo tvarka yra nustatyta, taigi teigti, kad priedai nemokami, pagrindo nėra, tiesiog kyla diskusija ir nesusipratimų dėl to, kad darbuotojai nežino, kodėl jų kolegoms mokami  vienokio ar kitokio dydžio priedai.

Šiuo metu rengiame priedų ir priemokų mokėjimo tvarkos projektą, kalbame su VPK finansų skyriaus vadove, tačiau, kaip ir visose statutinės įstaigose, skiriant, priedus ir priemokas, atsiranda problemų dėl 70 proc. ribojimo. Taigi, kai bus nustatyta tvarka, darbuotojams bus aiškiau, kodėl skiriamos vienokio ar kitokio dydžio priedų ir priemokų sumos.

Rugpjūčio 25 d. Vilniaus m. VPK ir profesinių sąjungų vadovų susitikime buvo kalbama ir  apie pašalpų skyrimo tvarką. Mes visada kviečiame pašalpų skyrimo komisijoje dalyvauti ir profesinių sąjungų atstovus.

Stengiamės, kad turimos lėšos Vilniaus policijos padaliniuose būtų skirstomos racionaliai ir skaidriai, ir kad informacija apie lėšų panaudojimą pasiektų darbuotojus. Tačiau kai kuriuose didesniuose padaliniuose dėl didesnio darbuotojų skaičiaus komunikavimo sklaida lėtesnė, net ir pasitelkiant šiuolaikines priemones. Bet visi norintys ir besidomintys gali susipažinti su nauja informacija, nes ji yra skleidžiama internete, taip pat įvairius klausimus svarstome pasitarimuose, susirinkimuose. Tačiau susirinkimuose dalyvauti gali ne visi, todėl ne visą svarbią informaciją kai kurie pareigūnai išgirsta. Dėl to dažnai atsiranda įvairūs nesusipratimai.

Sprendžiant komunikacijos klausimą, mums priimtina Amsterdamo patirtis, kur policijos įstaigos turi savo informacinius leidinius, tačiau norint leisti periodinį leidinį, mums pirmiausia reikėtų įvertinti savo finansines galimybes. Taigi, kartais idėjų atsiranda, tačiau trūksta lėšų.

Geresniam komunikavimui ir kad informacija operatyviau pasiektų darbuotojus, padaliniai galėtų išsirinkti savo atstovus, kurie dalyvautų įvairių svarbių klausimų, problemų aptarime. Šiuo metu policijos organizacijoje vyksta įvairūs pokyčiai, ir apie juos reikia kalbėti su darbuotojais, argumentuoti tų pokyčių poreikį, diskutuoti, kad žmonės suprastų ir priimtų pasikeitimus, kad naujovės jų negąsdintų. Darbuotojų atstovai ir būtų tie žmonės, kurie skleistų šią informaciją kolektyvuose.

Mano nuomone, tokie atstovai paskatintų informacijos sklaidą ir abipusį vadovų bei darbuotojų bendravimą. Ypač naudinga ir tikslinga, kad darbuotojai turėtų savo atstovus didesniuose padaliniuose. Svarbu, kad ši tvarka nebūtų formali, be to, iniciatyva rinkti atstovus turėtų atsirasti iš pačių padalinių darbuotojų. Jeigu darbuotojai mano, kad komunikavimo problemos nėra, tai jie neprivalėtų savo atstovo. Reikia, kad darbuotojai aktyviau dalyvautų įstaigoje vykstančiuose procesuose. Kalbant apie pačius atstovus, manau, kad jie turėtų būti nebūtinai visuomeninės organizacijos, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, nariais.

Tikriausiai susipažinote su darbuotojų atstovų pasiūlymais (15 punktų) padėčiai Vilniaus m. VPK padaliniuose gerinti, šalinti esamus trūkumus. Kokia Jūsų nuomonė apie šiuos pasiūlymus, ar pritariate jiems?

Jeigu su profesinėmis sąjungomis sutarsime kolektyvų atstovų klausimu, tai tuo pačiu paliesime ir kitas svarbias problemas. Manau, kad profesinių organizacijų iškelti 15 klausimų (punktų) darbo, socialiniais, ekonominiais ir kt. klausimais yra įgyvendinami. Tikrai esame atviri naujovėms, tačiau turime šnekėtis, diskutuoti, o ne bėgti nuo problemų sprendimo. Problemų vengimas atšaldo santykius ir trukdo rasti bendrą kalbą, o asmeninės ambicijos trukdo spręsti klausimus. Juk visur, net ir šeimose, nešnekėdami, krizę tik giliname.

Jūsų nuomone, ar įmanomas sklandus socialinis dialogas tarp policijos ir kitų statutinių įstaigų vadovų ir profesinių sąjungų? Ką turėtų padaryti abi pusės, kad bendradarbiavimas užsimegztų ir tęstųsi?

Reikia pripažinti, kad „šaltukas“ profesinių sąjungų ir vadovų bendravime buvo atsiradęs, bet su profesinių sąjungų lyderiais nusprendėme, jog dabar nereikėtų ieškoti kaltų, o žvelgti į priekį ir bandyti ieškoti bendrų sprendimų. Gerai, kad rugpjūčio 19 d. pokalbis Policijos departamente ir mus, ir profesines sąjungas paskatino atviram dialogui. Pripažįstu, kad ne visada sutinkame su tuo, ką mums siūlo profesinės sąjungos, nes kai  kurių pasiūlymų įgyvendinimą riboja teisės aktai.

Taigi, kad socialinis dialogas būtų sklandesnis, abi pusės neturėtų siūlyti sprendimų, susikertančių su esamomis galimybėmis. Mes stengiamės gerinti darbuotojų sąlygas, ir jeigu kažkokie darbai užsitęsia, tai tik dėl to, kad mums neleidžia galimybės, bet ne dėl to, jog nenorime, kad tie darbai vyktų. Štai patrulių rinktinėje reikia įrengti dušo patalpas, bet šiuo metu trūksta lėšų, ir darbai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Juk specialiai nevengiame spręsti problemų, tiesiog nėra finansinių ar kitokių galimybių.

Kokia jūsų nuomonė apie įvykusią migracijos padalinių reformą? Ar ji davė pozityvių rezultatų?

Įvairios spekuliacijos dėl migracijos padalinių reorganizacijos, manau, nėra tikslingos: jeigu paklaustume dabartinių migracijos tarnybos darbuotojų, ar jie norėtų grįžti į  tas sąlygas, kuriomis dirbo anksčiau, esu įsitikinęs, kad dauguma atsakytų neigiamai. Darbo sąlygos tikrai pagerėjo. Pripažįstame, kad pasikeitimai padidino darbo krūvį, ir to neapskaičiavome iš anksto. Tačiau visada yra, kur tobulėti, todėl stengsimės pasitelkti šiuolaikines technologijas, kad darbas būtų kuo sklandesnis. Žinoma, migracijos padalinių darbuotojai dirba nelengvomis sąlygomis, tačiau juk atlyginimai mokami ne už tai, kad darbe tinginiautume.

Be to, dar šiais metais interesantų patogumui numatome įrengti dalį antrojo migracijos tarnybos pastato aukšto. Apskritai manau, kad migracijos padalinių reorganizacija buvo teisingas žingsnis, kuris davė teigiamų rezultatų.

Koks Jūsų požiūris į kolektyvinę sutartį, kaip į vieną sklandaus bendradarbiavimo tarp darbuotojų ir jų vadovų garantų bei  pilietinės visuomenės bruožų?

Apie kolektyvinių sutarčių sudarymo galimybes dar prieš metus kalbėjome su profesinių sąjungų atstovais. Manau, kad visiems būtų geriau, jeigu esminiai klausimai būtų apspręsti kolektyvinėse sutartyse. Tačiau man įdomu, kaip tokias sutartis sudaryti policijoje ir kitose statutinėse organizacijose. Juk kolektyvinių sutarčių sudarymo kriterijai yra nurodyti LR Darbo kodekse, bet ar mums, statutinei organizacijai, tinka vadovautis šiais kriterijais? Jeigu esame statutinė organizacija, tai turėtume remtis ne civiliniais, o statutiniais kriterijais bei principais. Taigi,  kalbant apie kolektyvines sutartis, reikėtų nuspręsti, kuo mums vadovautis - Statutu ar Darbo kodeksu, juk mūsų organizacijoje dirba 3 kategorijų darbuotojai – valstybės tarnautojai, statutiniai valstybės tarnautojai ir dirbantys pagal darbo sutartį.

Taip pat svarbu, kad kolektyvinė sutartis būtų ne deklaratyvus dokumentas, bet kad joje numatyti įsipareigojimai būtų iš tiesų įgyvendinami. Be to, prieš pasirašant tokią sutartį, reikėtų apgalvoti ir galimas grėsmes. Pavyzdžiui, didėjanti infliacija gali priversti visą valstybę „susiveržti diržus“, ir yra tikimybė, jog sutarties sąlygų viena ar kita pusė negalės tinkamai  įgyvendinti.

Yra parengtas Vilniaus policijos komisariato 2008 – 2012 m. strateginis veiklos planas? Kokie pagrindiniai tikslai jame numatomi, kokioms problemoms bus skiriamas prioritetas?

Strateginiame Vilniaus m. VPK plane numatomi sunkių ir labai sunkių nusikaltimų išaiškinimo, darbuotojų kaitos  ir kiti klausimai. Po pusmečio rezultatų aptarimo kai kurie rodikliai sukėlė nerimą, nes jie ne tokie, kokių tikėjomės pradžioje. Pavyzdžiui, siekėme, kad  iki šių metų pabaigos pareigūnų kaita neviršytų 26 proc., o pasirodė, jog tik pusmečiui praėjus, pareigūnų rotacija pasiekė net  18  proc.

Tačiau apskritai matyti stabilumo požymiai Vilniaus policijoje. Tarkime, į policiją grįžta dirbti net ir tie, kurie anksčiau nematė motyvacijos. Juk, kaip bebūtų, valstybės tarnyba turi tam tikrų garantijų: yra stabili, ją mažai įtakoja ekonominiai sukrėtimai ir kt. Yra daug žmonių, norinčių dirbti viešojoje ir kriminalinėje policijoje, neturinčių policinio išsilavinimo (šiuo metu tokių asmenų yra apie 40). Aš manau, kad tokie žmonės, baigę kursus, įgiję tinkamą kvalifikaciją ir turintys sugebėjimų, tikrai gali dirbti policijoje. Tačiau problema ta, jog kursai vyksta tik Klaipėdos policijos mokykloje, kurioje yra ribotas galinčių mokytis vietų skaičius. Turime minčių ateityje kursus organizuoti arčiau Vilniaus.

Galimybė įsidarbinti žmonėms, neturintiems policinio išsilavinimo, šiuo metu padėtų išspręsti pirminės grandies pareigūnų trūkumo problemą. Žmogus, pradėjęs dirbti pirminėje grandyje ir įgijęs tinkamą išsilavinimą, vėliau galėtų pretenduoti į aukštesnes, pavyzdžiui, į apylinkes inspektoriaus, pareigas. Be to, jau dabar reikia galvoti apie tai, kas ateityje pakeis dabartinius pareigūnus.

Kaip galvojate, ar nuo spalio mėn. prasidėsianti Lietuvos policijos reforma, kai keisis policijos įstaigų struktūra, bus įdiegta vadovaujančių pareigūnų rotacijos, skaidrios atrankos sistema ir kt., duos gerų vaisių? Ar tikite, jog ši reforma paskatins policijos darbuotojų motyvaciją, pagerins jų darbo kokybę, padės suformuoti teigiamą mūsų šalies policijos įvaizdį?

Manau, kad reikėtų kalbėti apie policijos plėtros programą apskritai, nes reforma yra tik šios programos dalis. Svarbiausia, reikia siekti, kad plėtros programai skirti pinigai būtų naudojami racionaliai, o ne "pravalgomi". Policijos reforma - sudėtingas procesas, todėl reikėtų atidžiai apgalvoti kiekvieną žingsnį, o kokie bus reformos rezultatai, parodys laikas, nes dabar rezultatus sunku prognozuoti.

O kalbant apie atrankas, tai manu, kad Vilniaus m. VPK jos yra skaidrios. Neseniai atlikome pasatrųjų 2,5 metų Vilniaus m. VPK vykusių atrankų analizę, ir iš 50 atrankų neradome nė vienos, kurioje būtų neskaidrios atrankos požymių. Manau, kad didžiausios problemos kyla dėl to, jog atrankos komisijos narių vertinimai yra subjektyvūs, juk kiekvienas turime skirtingas nuomones. Apskritai atrankos yra geras dalykas, tačiau, kad jos būtų objektyvios, turėtų būti pakankamai pretendentų, iš kurių galima būtų išrinkti geriausią ir tinkamiausią.

Išrinkti vadovus yra dar sudėtingiau, nes tinkančių šiam darbui nėra tiek daug. Juk norint tapti geru policijos komisariato vadovu, neužtenka turėti tik policinį ar teisinį išsilavinimą. Vadovo darbui yra būtini ir administraciniai, vadybos bei kiti sugebėjimai. Pastebėjau, kad, vadovaujant policijos įstaigai, vis labiau tolstama nuo policinio darbo.

Kaip manote, ar šiuo metu Lietuvos policijoje vyraujančios vertybės skatina pareigūnų motyvaciją iš tikrųjų padėti žmonėms, kurti saugesnę aplinką? Galbūt reikėtų įdiegti naujas vertybes? Jei taip, tai kokios, Jūsų manymu, būtų svarbiausios?

Bendražmogiškos vertybės yra labai aiškios – sąžiningumas, pareigingumas, padorumas, pilietiškumas, sąmoningumas ir pan. Vertybes pareigūnas atsineša iš savo šeimos, aplinkos, ir jas sunku pakeisti.

Policija niekada netoleravo žmogaus sumušimo be svarbios priežasties, bet žmogus pats gali turėti gyvenimo sąlygų suformuotą nuostatą, kad gali be reikalo naudoti jėgą, sumušti žmogų. Manau, kad didžiausia problema yra ta, jog dažnas policininkas laiko save aukštesniu už paprastą žmogų, tarsi turintis valdžią, galią prieš jį, galintis nubausti už menkiausią dalyką. Tai parodo ir įvykiai, apie kuriuos pastaruoju metu girdime žiniasklaidoje.

Didelė  problema šiuo metu yra pareigūnų alkoholio vartojimas. Šią problemą bandome spręsti, imtis prevencinių priemonių: organizuojame įvairius seminarus, paskaitas ir pan. Manau, kad išmesti iš darbo geriantį policininką nėra geriausia išeitis - atvirkščiai, reikėtų stengtis jam padėti, tačiau pagelbėti tokiais atvejais yra labai sudėtinga. Reikia mokėti su juo kalbėtis, kad jis pripažintų, jog turi problemą. Nelengva spręsti ir geriančio pareigūno gydymo klausimą: žmogui kartais reikia ne tik psichologinės, anoniminių alkoholikų grupės pagalbos, bet ir  medicininio gydymo.

Geriantį pareigūną galima siųsti gydymui ir stebėjimui į medicinos centrą. Panaši praktika yra vakarų šalyse. Be to, „alkoholinę“ politiką formuoja visuomenė, politikai, viešuose renginiuose patys neatsisakydami išgerti stipresnių gėrimų taurelę. Taigi, galima būtų teigti, kad tai yra ne policijos, bet visos visuomenės problema.    

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jūratė Jasiūnienė