2008 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras pasirašė įsakymą Nr. 5-V-484 ,,Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos optimizavimo vykdymo“, nustatydamas procedūras, kurių turi laikytis policijos įstaigų vadovai, skirdami į pareigas policijos komisariatų (išskyrus vyriausiųjų) pavaduotojus.

Generalinio komisaro įsakyme nurodyta, kad žemesnės pakopos policijos komisariatų viršininkai įpareigoti iki 2008 m. rugsėjo 10 d. aukštesnės pakopos policijos komisariatų viršininkams pateikti motyvuotus teikimus, parengtus atsižvelgus į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnyje nustatytus kriterijus. Aukštesnės pakopos policijos komisariatų viršininkai turi įvertinti gautus iš žemesnės pakopos policijos komisariatų viršininkų motyvuotus teikimus ir priimti sprendimus dėl vieno tinkamiausio žemesnės pakopos policijos komisariato viršininko pavaduotojo paskyrimo į nuo 2008 m. spalio 1 d. pradėsiančios veikti atitinkamos teritorinės policijos įstaigos policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas.

Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinių sąjungų grupės teisininkai Pareigūnai.lt skaitytojams pateikia konsultaciją dėl naujų pareigų siūlymo, kuomet mažinamas darbuotojų, šiuo atveju policijos įstaigų vadovų pavaduotojų, skaičius.

Lietuvos Respublikos įstatymuose (Darbo kodekso 129 str.  1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d.  9 p., Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 11 p.,) nustatyta, jog pareigybės panaikinimas reorganizavus įstaigą yra laikoma svarbia priežastimi (pagrindu) nutraukti darbo (tarnybos) santykius tik tokiu atveju, jeigu nėra galimybės perkelti darbuotoją (valstybės tarnautoją) jo sutikimu į kitą darbą (pareigas). Taigi, logiška, kad  jei tokia galimybė yra, pirmiausia darbuotojui turi būti siūlomos lygiavertės pareigos, o tik po to – žemesnės.

Darbo kodekso 135 straipsnyje nustatyta, jog pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

  1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti (kurie darbuotojų skaičiaus mažinimo metu vis dar yra netekę tam tikros, procentais išreikštos  profesinio darbingumo dalies) arba susirgo profesine liga;

  2)  kurie  vieni  augina  vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų (pavyzdžiui,   yra našlys  (našlė),  vieniša  motina  (įmotė),  kitas  vaiko   tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai  apribota  tėvų valdžia, santuoka yra  nutraukta   ar gyvena  skyrium  ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio)   gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, yra įstatyminis globėjas (rūpintojas). Šios  teisės  normos  taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas  išlaiko  auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas  taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką), arba  prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio   neįgalumo  lygis  arba  mažesnio  negu  55  procentai darbingumo   lygis,   arba  šeimos  narius,  sukakusius  senatvės pensijos  amžių,  kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių   ar  vidutinių  specialiųjų  poreikių  lygis.

Priežiūros faktui patvirtinti pakanka, kad darbuotojas  pateiktų  dokumentus, patvirtinančius jo ir   šeimos nario  (narių),  pripažinto  pirmos ar antros  grupės   invalidu, tapačią gyvenamąją vietą. Darbuotojo šeimos nariais aptariamosios teisės normos  prasme gali būti jo tėvai (įtėviai), sutuoktinis,  vaikai (įvaikiai),  broliai,  seserys,  seneliai,  vaikaičiai  ir   kiti giminaičiai; 

3)  kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Pažymėtina,  kad  teisei į visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsirasti teisiškai reikšmingi yra du faktai: ar darbuotojas  yra  sulaukęs įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus  ir ar  turi būtinąjį  valstybinio  socialinio   pensijų draudimo stažą, t.y. ne vien tik atitinkamas darbuotojo amžius;

4)  kuriems  iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6)  kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Kodekso 19 straipsnis).

Be to, minėto straipsnio 2 d. yra reglamentuota, jog „šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė  likti  darbe  taikoma tik tiems  darbuotojams, kurių kvalifikacija  nėra  žemesnė  už  kitų  tos  pačios   specialybės darbuotojų,  dirbančių toje įmonėje, įstaigoje,   organizacijoje, kvalifikaciją“.

Todėl prieš priimant sprendimą dėl siūlymo eiti naujai įsteigtų  pareigybių pareigas darbuotojui pateikimo,  būtina nustatyti darbuotojus, turinčius minėtą pirmenybės teisę. Ir pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į tos pareigybės darbuotojų kvalifikaciją. T.y. būtina nustatyti, ar tos pareigybės darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios pareigybės darbuotojo kvalifikaciją. Sąvoka „ specialybė“ apima ir sąvoką „pareigos“. Kvalifikacija – tai darbuotojo darbo rodiklis, tikimo, pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina  jo turimos   teorinės   žinios,  praktiniai  įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją.

Pažymėtina, jog Darbo kodekso  135  str.  1  d. 1  ir  6  p.  numatytų darbuotojų  pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama  su jų  turima kvalifikacija, jie turi pirmenybės teisę likti dirbti visų  kitų  tos  darbovietės  darbuotojų  atžvilgiu  (taigi ir darbuotojų,  nurodytų  DK  135 straipsnio 1 dalies 2,  3,  4,   5 punktuose, atžvilgiu) net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją.  „Kai, mažinant  darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau tos pačios  specialybės darbuotojų, turinčių  pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1  ir (ar) 6 punktus, pirmenybė taikoma tam iš jų, kurio  kvalifikacija yra  aukštesnė, o jeigu jų kvalifikacija yra vienoda -  darbdavys šiuo  aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį“.(Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, patvirtinta  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44).

Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje apibendrinimo apžvalgoje išaiškino, jog  „DK  135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose   numatytų darbuotojų  nustatyta  pirmenybės  teisė nėra absoliuti,  o yra sąlyginė,  jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę   turinčių darbuotojų  kvalifikacijos,  lyginant  su visų kitų  tos   pačios specialybės   darbuotojų   (išskyrus   darbuotojus,  turinčius pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, bei  darbuotojus, kuriems taikomos ir galioja įstatyme  numatytos garantijos į darbo vietos (pareigų) išsaugojimą), dirbančių  toje darbovietėje, kvalifikacija (DK 135 straipsnio 2 dalis)“.

Nustačius darbuotojus,  patenkančius į Darbo kodekso 135 str. 2 d., turėtų būti vertinamas darbuotojų atitikimas kitiems minėto straipsnio 1 d. nurodytiems kriterijams. Pažymėtina, jog galima tokia situacija, jog visi darbuotojai atitiks bent vieną iš minėtų kriterijų, tačiau naujai steigiamų pareigybių etatų skaičius yra nepakankamas visiems pasiūlyti. Tokiu atveju, mūsų nuomone, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, turėtų būti atrenkami darbuotojai, atitinkantys daugiau nei 1 iš DK 135 str. 1 d. kriterijų. O jei ir tuo atveju nustatytų pirmenybės teisę turinčių darbuotojų skaičius yra per didelis atsižvelgiant į naujai įsteigtų lygiaverčių pareigų skaičių, mūsų nuomone, turėtų būti vertinamas atitikimas kriterijams, dėl kurių darbuotojai patenka į labiau pažeidžiamų darbuotojų kategoriją ir kuriems labiau būtina speciali apsauga, pvz., turi didesnį nepertraukiamąjį tarnybos stažą toje darbovietėje, vieni augina daugiau nei 1 vaiką iki 16 m. ir pan.

Kai, mažinant darbuotojų skaičių,  būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2,  3, 4  ir  (ar)  5  punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra  vienoda, tai  dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, darbuotojas, kuris pirmenybės teisę turi pagal  daugiau  aptariamosios  teisės  normos  punktų  negu jo konkurentai,   ir  pan.).  Tuo  tarpu,  kai  tokių darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo  aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti  darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį.  DK  135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose  nustatyta pirmenybė ją   turintiems  darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus,  neturinčius  pirmenybės  teisės   būti   paliktiems dirbti,  taikoma,  jeigu  pirmenybės teisę  turinčių   darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už  pirmenybės teisės   neturinčių  atitinkamų  toje  darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, patvirtinta  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44).

Nesilaikius šių imperatyvių teisės aktų nuostatų, paskyrimas į pareigas būtų neteisėtas. Taigi pareigūnai, kurių teisės buvo pažeistos, gali per vieną mėnesį kreiptis į administracinį teismą dėl sprendimo panaikinimo.

Parengė LR ikiteisminio tyrimo įstaigų profresinių sąjungų grupės teisininkai