Artėjant rinkimams į Seimą, nemažai tautiečių, vertindami dabartinę Lietuvos politinę situaciją ir besibaigiančios Seimo kadencijos darbo rezultatus bei pasiekimus, susimąsto, už ką atiduoti savo balsą, ar apskritai tikslinga dalyvauti rinkimuose. Daugelis abejoja, ar dar įmanomi pozityvūs pokyčiai mūsų šalyje, ar galima pasitikėti politikais, kurie, ypač prieš rinkimus,  negaili skambių kalbų ir pažadų.

Manytume, jog tokie klausimai kyla ir daugeliui pareigūnų bei kitų valstybės tarnautojų.

Todėl nuo šiol mūsų tinklapyje iki rinkimų stengsimės pateikti kuo daugiau svarbiausių Lietuvos politinių partijų atstovų, kandidatuojančių į Seimą, nuomonių apie tarnybos  vidaus reikalų sistemoje problemas, laukiančius pokyčius valstybės tarnyboje, socialinį dialogą ir kt.. Visiems kandidatams pateikėme vienodus klausimus. Partijų atstovai turėjo galimybę į klausimus atsakyti išsamiai, raštu. Dėkojame visiems, sutikusiems išreikšti savo nuomonę.

Jau šią savaitę Pareigūnai.lt tinklapyje atsiras rubrika „Kandidatai į Seimą apie valstybės tarnybą. Už ką balsuoti?“, kurioje publikuosime politikų pasisakymus. Taip pat šioje rubrikoje planuojame pateikti politologų ir kitų visuomenės veikėjų mintis apie artėjančius rinkimus.

Pabrėžiame, jog minėtos rubrikos tikslas - ne agituoti už konkrečius kandidatus, tačiau padėti skaitytojams susigaudyti nuomonių gausoje ir lengviau apsispręsti, už ką atiduoti savo balsą rinkimų metu.

Vienas pirmųjų iš kalbintų kandidatų į mūsų klausimus atsakė 13 numeriu Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše pažymėtas ir vienmandatėje Tauragės, 34 – oje, apygardoje kandidatuojantis Stasys Šedbaras. Pareigūnai.lt skaitytojams pateikiame jo nuomonę.

Mūsų pateikti klausimai kandidatams:

1.      Nemažai profesionalių, savo darbą išmanančių  Vidaus reikalų sistemos tarnautojų ir pareigūnų nusivylę esamomis  sąlygomis, palieka tarnybą (pavyzdžiui vien Vilniaus policijoje jau trūksta per 300 pareigūnų). Žmonių, norinčių ir galinčių pakeisti pasitraukiančius nedaug.

• Jūsų nuomone, kas paskatintų vidaus reikalų sistemos tarnautojus likti tarnyboje, ją pasirinkti? Kokių neatidėliotinų ir ilgalaikių priemonių imtumėtės, idant  motyvaciją rinktis tarnybą policijoje bei kitose vidaus reikalų įstaigose?
• Kokias konkrečias priemones yra numačiusi Jūsų atstovaujama partija (Jūs), kuriomis būtų užtikrintas tarnybos vidaus reikalų įstaigose patrauklumas, stabilumas ir pareigūnų teisėtų interesų apsauga?

2.      Kokias esmines problemas išskirtumėte valstybės tarnyboje, vidaus reikalų sistemos įstaigose ir kaip jas spręstumėte?

3.      Nemažai Lietuvos piliečių mano, kad šiuose rinkimuose balsuoti  neverta, nes jau nesitiki pozityvių pokyčių mūsų valstybėje, yra pasipiktinę politikų abejingumu paprastiems Lietuvos žmonėms, netiki jų pažadais. Tarp jų, natūralu, nemažai pareigūnų ir jų šeimos narių. Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms, kaip padrąsintumėte juos ateiti į rinkimus ir išreikšti savo poziciją?

4.      Vyrauja nuomonė, kad profesinių sąjungų veikla vidaus reikalų įstaigose nesuderinama su čia egzistuojančių statutinių santykių pobūdžiu. Teigiama, kad profesinės sąjungos, keldamos šių įstaigų valdymo problemas, siekdamos dalyvauti pareigūnų karjeros ir kituose procesuose, kišasi į valdymą.

• Ar pritariate šiai nuomonei? Kaip vertinate profesinių sąjungų veiklą viešajame sektoriuje (valstybės tarnyboje ir vidaus reikalų įstaigose)?
• Jūsų nuomonė apie profesinių sąjungų ir kitų pareigūnus vienijančių asocijuotų organizacijų veiklos plėtrą.

5. Seime yra įregistruoti keli statutiniams valstybės tarnautojams svarbūs
įstatymų projektai, susiję su darbo užmokesčio priedų ir priemokų ribojimo
panaikinimu, leidimu dirbti kita darbą statutiniams valstybes tarnautojams bei darbo laiko apskaitos reglamentavimu. Šių teisės aktų priėmimas, manoma,
leistų apsispręsti daugeliui didžiausią patirtį turinčių pareigūnų likti dirbti, pvz.
policijoje. Kaip vertinate šiuos projektus? Ar pritariate, kad
jie galėtų būti svarstomi dar šioje rudens Seimo sesijoje?

 S. Šedbaro atsakymai:

 1. Vakarų šalyse viešoji tarnyba yra prestižinė, žmonės, praėję rimtą atranką ir patekę į ją, paprastai tarnauja visą likusį darbingą gyvenimą, būna valstybės aprūpinti pakankamais ištekliais, kad galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas visuomenei.

Lietuvoje, deja, tiek pati valstybės tarnyba, tiek tarnyba vidaus reikalų sistemoje nėra prestižinės. Visų pirma taip yra dėl to, kad valstybė nesudaro šį kelią pasirinkusiems žmonėms pakankamų materialinių pragyvenimo sąlygų. Be to, nėra sistemos, kuri sukurtų prielaidas teisėsaugos sistemoje dirbantiems pareigūnams ir jų šeimų nariams jaustis saugiai nuo galimo poveikio, net fizinės grėsmės. Trečia, sistemoje dirbantys pareigūnai nėra užtikrinti, kad nebus baudžiami ir (ar) atleidžiami, nesant pakankamo teisinio ar faktinio pagrindo, dažniausiai vien dėl valdžios pasikeitimų, taip pat nereti skirtingi elgesio vertinimo standartai užimantiems vadovaujančias pareigas ir eiliniams sistemos darbuotojams.

Nors vidaus reikalų sistemos finansavimas yra labai svarbus veiksnys, gerinant jos darbą ir skatinant jaunus žmones pasirinkti šį nelengvą darbą, tačiau negalima neįvertinti ir valstybės finansinių išteklių. Esmė čia yra tai, kaip paskirstomi pinigai: galima skirti vis didesnius ir didesnius biudžeto asignavimus, tačiau lėšų dėl neefektyvaus jų panaudojimo vis tiek bus per mažai. Tai, visų pirma, pasakytina apie policijos sistemą.

Mūsų pozicija yra labai aiški, paremta dar 1998 m. atlikto policijos veiklos audito medžiaga ir 1999 m. pradėta (nuo 2000 m. be jokio pateisinimo sustabdyta ir dabartinio generalinio komisaro bandoma atgaivinti) pertvarka.

Mūsų nuomone, viena iš didžiausių kliūčių, dėl ko sistema neveikia taip, kaip norėtųsi, kad ja pasitikėtų visuomenė, yra modernios vadybos stoka. Policijos įstaigų, struktūrinių padalinių vadovais dažniausiai tampama patronažo pagrindu, neturint nei tinkamų dalykinių, nei žmogiškųjų savybių.

Visų pirma, būtina įvesti, tiksliau atkurti pagrindinį (kaip ir visoje valstybės tarnyboje) skyrimo į bet kurias vadovaujančias pareigas principą: konkurso būdu ir tam tikrai, ne ilgesnei, kaip 5 metai, kadencijai. Kas kartą buvęs vadovas kartu su kitais naujame konkurse įrodinėtų savo tinkamumą dar vienai kadencijai.

Antra, turi būti iš esmės peržiūrėtos policijos funkcijos ir atsisakyta nepolicinių. Gera pradžia buvo padaryta su transporto priemonių registravimu, techninių apžiūrų atlikimu, teisės vairuoti suteikimu. Reikia toliau inventorizuoti, kai kurias nebūdingas policijai funkcijas perduoti privačiam sektoriui arba kitoms valstybės institucijoms.

Trečia, vieną kartą reikia imtis ir atskirti strateginio vadovavimo bei vykdomąsias funkcijas policijos sistemoje. Tai susiję ir su Policijos departamentu, ir su teritoriniais komisariatais. Negali būti taip, kad pagrindinę skiriamų lėšų masę ,,suvalgo” vidurinioji ir aukštesnioji grandys, o tiesioginiams vykdytojams, kurie atlieka svarbiausią viešojo saugumo užtikrinimo funkciją, pinigų nebelieka.

Ketvirta, nei policijos pareigūnų rengimo, nei kvalifikacijos kėlimo sistema (jeigu taip ją galima pavadinti) netenkina šiuolaikinių poreikių. Šiuos klausimus reikia spręsti nedelsiant, juoba, kad juos galima išspręsti labai greitai, reikia tik atitinkamos politinės valios.

Ne mažiau svarbus veiksnys, nei viešosios tvarkos užtikrinimas, žmonių saugumui yra nusikalstamumas. Ikiteisminis tyrimas netenkina visuomenės lūkesčių. Manome, kad seniai laikas atlikti Baudžiamojo proceso kodekso taikymo pastarųjų metrų analizę ir spręsti dėl išryškėjusių esminių ikiteisminio tyrimo stadijos trūkumų šalinimo keičiant kodeksą, kitus teisės aktus ir jų taikymo praktiką. Dabartinis santykis tarp prokuroro ir tyrėjo, funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymas yra iškreiptas. Prokurorai dažniausiai tik formaliai vykdo darbo organizavimą jų prižiūrimose bylose.

Mane asmeniškai labai neramina pareigūnų (ne tik vidaus reikalų sistemos, bet ir prokurorų, teisėjų) ir jų šeimų narių saugumo problema. Įsivaizduokime tokį miestelį, kaip Tauragė, taip pat drąsų komisariato vadovą, kuris išdrįso parai uždaryti į areštinę viešosios tvarkos pažeidimu įtariamą patį Švinių, dėl ko po keleto dienų net buvo pakeisti kai kurie vietos savivaldos vadovai, taip pat ir nukentėjusysis. Tačiau kasdien šio ir kitų tuose pačiuose įvykiuose dalyvavusių asmenų (policijos pareigūnų, prokuratūros darbuotojų, teisėjų) sutuoktiniai, vaikai vaikšto, važinėja to paties miestelio gatvėmis ir tik jų kailyje esantis gali suprasti, kiek realiai jų tėvai, vyrai ar žmonos gali nepriklausomai priiminėti sprendimus policijos, prokuratūros ar teismo kabinetuose. Privalome išstudijuoti Vakarų šalių (pavyzdžiui, Niujorko mero Džiulijanio) patirtį šioje srityje ir sukurti atitinkamą priemonių sistemą.

Dar vienas klausimas, kurį reikia spręsti nestandartiškai: išėjusių į pensiją pareigūnų panaudojimas valstybės reikmėms. Tai būna pakankamai darbingo amžiaus žmonės, turintys didžiulę patirtį, kurią dažniausiai parduoda privačioms struktūroms. Pasinaudodami estų patirtimi, turime sukurti atitinkamą sistemą, kuri per konsultacines, patariamąsias ar panašias komisijas, tarybas tuos žmones išlaikytų prie teisėsaugos institucijų, skiriant ir tam tikrą simbolinį finansavimą. Buvę pareigūnai nesijaustų nereikalingi, save socialiai įprasmintų, valstybė ir toliau naudotųsi jų sukaupta patirtimi ir neleistų savo žinių parduoti asmenims, kurie jas kartais gali panaudoti ir ne visuomenės labui.

2. Lietuvoje sunkiai surastume viešojo administravimo sritį, kurioje būtų įdiegtas vienas pagrindinių Europos Sąjungoje – subsidiarumo - principas, reiškiantis, kad sprendimai turi būti priimami toje grandyje, kurioje jie gali geriausiai tenkinti visuomenės poreikius. Priimant viešojo administravimo sprendimą būtų optimaliausia, jei jį priimanti institucija būtų kuo arčiau to asmens, kurio naudai (ar nenaudai) sprendimas priimamas, spendimą turi priimti ta institucija, kuri greičiausiai gali išanalizuoti faktines aplinkybes, surinkti kitą reikalingą informaciją ir atlikti visus reikalingus procesinius veiksmus.

Todėl būtina kuo greičiau parengti ir priimti Administracinio proceso kodeksą, kuriame būtų sureguliuotos procedūros viešojo administravimo sektoriuje taip, kad viešosios paslaugos visuomenei būtų priartintos prie žmogaus, o jo poreikių patenkinimas valstybės institucijoje ar įstaigoje būtų atliekamas kuo operatyviau ir suteikiant maksimalią tarnybinę pagalbą (tai yra, asmeniui kreipusis tam tikros paslaugos į viešojo administravimo instituciją, pati institucija privalo susirinkti sprendimui priimti reikalingą informaciją ir griežtai nustatytu terminu tokį sprendimą priimti).

Valstybės tarnyboje būtina sugrąžinti jau minėtą visų lygių vadovų skyrimo konkurso būdu tam tikrai kadencijai principą, atkurti 1999 m. Valstybės tarnybos įstatyme buvusius ir nuo 2002 m. panaikintus institutus: priesaiką valstybei, bandomąjį laikotarpį arba stažuotę, taip pat tarnybinį vertinimą sureguliuoti taip, kad būtų eliminuota viršininkų įtaka ir galimybė kad ir gerai dirbantį, bet šefui neįtikusį tarnautoją atleisti iš pareigų.

3. Nesitikėti pozityvių pokyčių mūsų valstybėje turi teisę tik tie, kurie neformuoja valdžios, galinčios tokius pokyčius įtakoti. Įtariu, kad tie, kurie nuolat kritikuoja valdžią, arba nedalyvauja ją renkant, arba renkasi iš tų, kurie jau ne kartą žadėjo, bet iš anksto visi žinojo, kad netesės. Juk malonu, kai žada... Taigi kiekvienas balsas yra svarbus, kad suformuota Tautos atstovybė išreikštų ne nupirktus, o tikruosius Tautos balsus. Gal rinkėjai nėra pakankamai informuoti, kad per šiuos Seimo rinkimus sąraše iš anksto pažymėta kandidato vieta nieko nereiškia: rinkėjai gali bet kurį kandidatą iš pirmosios vietos reitinguoti į paskutinę, o paskutinį kelti į priekį. Kitas reikalas – vienmandatės apygardos. Žmonės čia tiesiogiai gali pasirinkti tuos, kurie savo gyvenimu, darbais yra įrodę, ar jie ne melagiai, ar nesiruošia gautų valdžios galių panaudoti tik savo interesams. Mes juk norime, kad valstybė užtikrintų ir gintų mūsų teises. Bet teisių be pareigų nebūna. Viena iš jų – aktyviai dalyvauti rinkimuose. Ir tai ne kasdien...

4. Profesinių sąjungų veikla statutinėse organizacijose yra specifinė, tačiau Vakarų šalyse ji yra toleruojama, atitinkamai ją reguliuojant. Nėra darbdavio, kurio nenervintų aktyvi profesinė sąjunga, tačiau prie dabartinės vadybos vidaus reikalų sistemoje, nesiskaitymo su žmogumi visoje valstybės sistemoje, vienintelis kelias kurti pilietinę visuomenę yra asocijuota visuomenė. Tai turi būti ne tik suprantama, bet ir skatinama.

Asocijuota visuomenė aktyviau dalyvauja, diegiant demokratinius šalies valdymo principus. Kai žmogus supras, kad jis gali daugiau ar mažiau lemti savo gyvenimo sąlygas, valstybės reikalų tvarkymą, valstybė, teisė ir valdžia jam taps artimesnė ir labiau sava. Tai vienas iš svarbiausių nacionalinio saugumo aspektų: ar žmonės, gresiant pavojui, stos ginti savo šalies?

5. Tai nėra nauji klausimai. Akivaizdu, kad statutinių pareigūnų darbo apmokėjimo sistema negali įtilpti į bendrus visų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio reglamentavimo principus. Nėra iki galio sutvarkyta ir darbo laiko apskaita, ką parodė ir pareigūnų (Vadovybės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentų) laimėtos administracinės bylos.

Dėl teisės statutiniam pareigūnui dirbti kitą darbą klausimas diskutuotinas: kokiam statutiniam? Policijos ar gelbėjimo? Tai esminis skirtumas. Visų pirma, kaip jau minėta, turi būti sutvarkytas visų grandžių pareigūnų darbo apmokėjimas, o tik tada sprendžiama, kaip išnaudoti tą laisvą laiką, kuris lieka nuo pagrindinių funkcijų vykdymo.

Jeigu šis Seimas imtųsi svarstyti reikalingas įstatymo pataisas – puiku. Bet ar galima būti tikriems, kad pataisomis nebus siekiama politinių, rinkiminių, trumpalaikių tikslų? Tada įsisenėję klausimai jomis liktų iš esmės neišspręsti.