www.zurnalas.policija.lt

Rasa Bataitytė

Į tai atkreipė dėmesį Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vytautas BAKAS.

Po balandžio 2-ąją NPPSS surengtos protesto akcijos žiniasklaidoje pasipylė kaltinimų, kad statutiniai pareigūnai reikalauja išskirtinių teisių, „iškreipia tikrąją padėtį“ ir „baugina visuomenę“.

NPPSS jungia policijos, priešgaisrinės apsaugos, muitinės ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų profesines sąjungas – iš viso beveik šešis tūkstančius pareigūnų.

Šalis išgyvena ekonominį sunkmetį, auga nedarbas, mažinami atlyginimai, o policininkai reikalauja, kad jų darbo užmokestis ir socialinės garantijos nemažėtų. Kodėl šioje situacijoje policininkai turėtų būti išskirtiniai?

Manyčiau, pastaruoju metu sąmoningai iškreipiami tikrieji pareigūnų reikalavimai ir priežastys, dėl kurių pareigūnai išėjo į gatves.

Pirmiausia mes, vidaus reikalų sistemos pareigūnai – policininkai, pasieniečiai, ugniagesiai gelbėtojai, – iki šiol buvę gana uždara grupė, norime pasakyti, kad mūsų gebėjimas užtikrinti kasdienį žmonių saugumą, deja, jau nebepriklauso tik nuo mūsų.

Kai kurios Vyriausybės įgyvendinamos taupymo priemonės sudavė rimtą smūgį mūsų galėjimui atsiliepti į žmonių iškvietimus, pagalbos prašymus, lūkesčius.

Vienas iš mūsų keliamų klausimų – pareigūnų atlyginimai. Priėmus 2009-ųjų biudžetą, dėl sudėtingos atlyginimų skaičiavimo metodikos (visuomenei ji nežinoma) skaudžiausiai sumažėjo pirminės grandies pareigūnų – patrulių, postinių, konvojavimo padalinių darbo užmokestis.

Taip atsitiko ne todėl, kad buvo sumažintas bazinis dydis, taikomas pareigūnų atlyginimams skaičiuoti, – buvo taip sumažintas policijos ir kitų vidaus reikalų sistemos įstaigų finansavimas, kad įstaigų vadovai yra priversti nurėžti pareigūnams atlyginimų priedus už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Jokiu būdu nenoriu nieko supriešinti, bet antai savivaldybės ar kito tarnautojo didžiąją darbo užmokesčio dalį sudaro pagrindinis atlyginimas, o ne priedai už kategorijas. O statutinio pareigūno atlyginimo didžiąją dalį sudaro įvairūs priedai – už darbą naktimis, savaitgaliais, per šventes ir pan. Todėl, sumažėjus finansavimui, pirminės grandies pareigūnų atlyginimai sumažėjo neadekvačiai.

Kitas dalykas: taupoma degalų, popieriaus ir panašių išlaidų sąskaita. Dėl to, kiek žinau, pareigūnai nebepatruliuoja nuo centrų atokesnėse vietovėse, vietoj trijų keturių ekipažų išleidžiamas vienas.

Kas bus toliau? Jei tylėtume – po poros trejeto mėnesių visuomenė imtų pulti policiją, nes ši būtų nepajėgi reaguoti į įvykius, ilgėtų atvykimo į iškvietimus laikas, daugėtų neištirtų bylų... Taigi policija būtų supriešinta su visuomene, nes, žmonių nuomone, policija yra atsakinga už reagavimą į įvykius laiku, bylų tyrimą ir kita. Apie tai kalbėjomės ir su premjeru.

Beje, iš Europos šalių tik Lietuvoje, Latvijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje sumažintas finansavimas teisėsaugai. Europos Sąjungos senbuvės lėšų viešajam saugumui nemažina.

Bet senbuvės lengviau išgyvena krizę.

Naujosios šalys krizę prasčiau valdo.

Pavyzdžiui, niekada iš Vyriausybės nesu girdėjęs, kokie mūsų valstybės prioritetai. Verslas? Kultūra? Švietimas? Teisėsauga? Pasirinktas lygiavos kelias, neatsižvelgiama į jokius naujus iššūkius.

Sakote, kad šiemet labai sumažėjo pareigūnų (ypač pirminės grandies) atlyginimai. Bet žiniasklaidoje minima, kad vidutinis pareigūno atlyginimas – apie 3000 litų „į rankas“. Palyginti nemažai...

Pirmiausia, iš kur Vyriausybė gavo pirmojo šių metų ketvirčio atlyginimų duomenis, jei tokių dar neturi nė Policijos departamentas ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba? Matyt, vidutinis atlyginimas buvo apskaičiuotas bendrą finansavimą, padalinus iš etatų skaičiaus. Žinoma, sudėję įstaigos vadovo ir patrulio atlyginimus, vidurkį gauname didesnį.

Duomenys iš kai kurių apskričių rodo, kad dešimt metų dirbantis patrulis gauna apie 1800 litų „į rankas“. Visi priedai nurėžti, išskyrus nebent už kvalifikacinę kategoriją, jei pareigūnas suspėjo ją gauti pernai, nes šiemet tokie priedai greičiausiai nebus skiriami.

Patyręs, kvalifikuotas, kompetentingas tyrėjas, kiek žinau, šiandien gali gauti apie 2200 – 2300 litų „į rankas“.

Žinoma, įstaigos vadovas turi uždirbti daugiau, nei vakarykštis policijos mokyklos absolventas. Bet absurdas, kad policijos įstaigos vadovas pagal darbo užmokestį prilygsta krašto apsaugos sistemos vyresniajam seržantui.

Bet pačioje policijos sistemoje skirtingų grandžių pareigūnų darbo užmokestis labai skiriasi. Gal pirmiausia šį skirtumą reikėtų kiek sumažinti?

Vienas iš mūsų reikalavimų Vyriausybei – pertvarkyti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistemą. Nes dabar aukščiausių valstybės pareigūnų ir žemiausių (pasieniečių, policininkų, ugniagesių gelbėtojų) darbo užmokesčio skirtumas – 1000 procentų!

Nuo 2005-ųjų siūlome statutinių pareigūnų darbo apmokėjimą atskirti nuo kitų valstybės tarnautojų – tuomet būtų galima švelninti tuos skirtumus. Ne mažinant aukščiausiai grandžiai, o didinant žemiausiai. Manau, tikrai neturėtų likti trečiosios kategorijos policininkų (ačiū Dievui, pirmosios ir antrosios kategorijų nebeliko). Galbūt pradedančiam pareigūnui būtų galima skaičiuoti atlyginimą nuo ketvirtosios C kategorijos ir atitinkamai aukštyn.

Kaip minėjome, sunkmečiu pareigūnai neteko atlyginimo priedų, tarp jų ir priemokos už viršvalandžius. Bet akivaizdu, kad policininko darbas negali trukti nuo 8 iki 17 val. Gal galima kitaip paskirstyti jų darbo laiką?

Sutinku, kad dabartinė statutinių pareigūnų darbo apmokėjimo sistema netobula. Realiai neišeina policininko darbo įsprausti į tas aštuonias valandas. Mūsų atlyginimų sistemai reikėtų taikyti tarnybos ypatumų kompensavimo principą: tebūnie 48 valandų darbo savaitė, bet už tą darbą turi būti adekvačiai mokama.

Antai mokytojai išsireikalavo, kad jiems sumokėtų už visus darbus. Mat jie gali „užsukti kranelius“ – pavyzdžiui, nevykdyti brandos egzaminų.

O policininkai? Esu ne kartą iš valstybės vadovų neoficialiai girdėjęs: „Ką tie policininkai padarys? Na, pražygiuos uniformuoti Gedimino prospektu...“ O dabar, kai policininkai parodė irgi galintys „užsukti kranelius“, kalbama, kad jie elgiasi netinkamai, „neetiškai“, „baugina visuomenę“.

Statusą turime išsikovoti, ir čia vienintelis kelias – per susirinkimų laisvę, aktyviai reiškiant nuomonę.

Pareigūnus vienijančių profsąjungų atstovai kalba tik apie tai, kad negalima mažinti atlyginimų, būtina išsaugoti socialines garantijas. Bet gal pirmiausia reikėtų pačią policiją padaryti skaidresnę? Ką šioje srityje nuveikė profsąjungos?

Pirmiausia – nuoširdžiai dalyvavome pertvarkant policiją. Pertvarka ir buvo siekiama policiją padaryti skaidresnę, lankstesnę, paprasčiau valdomą, labiau kvalifikuotą.

Tačiau bet kokiai pertvarkai reikia nors minimalių investicijų. Policijos pertvarkos buvo užprogramuotos 2006-aisiais Seimo nutarimu, ir jeigu jos tęstųsi, tikiu, kad pavyktų akivaizdžiai pagerinti policijos paslaugų kokybę.

Dabar Vyriausybė sako: dar atidėkite savo pertvarkas. Bet jos vykdomos jungtinėmis Vyriausybės, policijos vadovybės ir policininkų bendruomenės pastangomis. Ir kai sakoma: „Atidėkime tas pertvarkas“, kyla klausimas, kaip jos apskritai įmanomos.

Kai interneto portalai praneša apie pareigūnų protestus, nemažai internautų šias naujienas komentuoja maždaug taip: „kam tiems policininkams skirti daugiau pinigų, jei jie nesąžiningi, pasipinigauja keliuose...“

Čia yra šiek tiek spekuliacijos. Antai teigiama: kai policija teiks geras paslaugas, policininkams atitinkamai mokėsime. Bet norint teikti geras paslaugas, reikia turėti gerų, kvalifikuotų ir motyvuotų pareigūnų.

Taip, mane pasiekia informacija, kad vienas ar kitas policininkas netinkamai atlieka pareigas. Tarkim, pilietis kreipiasi į pareigūną dėl patirto teisės pažeidimo. Tai pareigūnas stengiasi padaryti taip, kad tas pažeidimas būtų pašalintas vietoje, kad pažeidėjas susitartų su nukentėjusiuoju... Nes kitaip prasidės popierizmas ir tampymasis, pareigūnui prie tų popierių teks praleisti neadekvačiai daug laiko.

Arba: šiandien gana sudėtinga sulaikyti nusikaltėlį. Nes pareigūnas rizikuoja būti užtampytas po teismus (beje, kelionės į teismą išlaidos pareigūnui nekompensuojamos) dėl sulaikymo ar jėgos panaudojimo teisėtumo. Tokia sistema keistina. Čia reikia politinės valios ir sprendimų.

Man skaudu, kad šiandien į tarnybą policijoje galima patekti be konkurso. Ir su siaubu laukiu laiko, kai patekusiųjų be konkurso bus daugiau, nei jį įveikusiųjų. Kai abejotinos kvalifikacijos ir motyvacijos pareigūnai bendraus su gyventojais, stabdys kelių eismo taisyklių pažeidėjus, tirs bylas.

Sunkmečiu netrūksta norinčiųjų ateiti dirbti į policiją. Tarkim, galima priimti specialaus išsilavinimo neturintį pilietį, per tris mėnesius jį apmokyti, ir turėsime patrulį ar apylinkės inspektorių. Bet vidurinės grandies pareigūnų nepriimsi „iš gatvės“. Pats dirbau tardytoju, ir sunkiai įsivaizduoju, kad būčiau galėjęs turėti kolegą, kuris, tegu ir įgijęs aukštąjį išsilavinimą, bet neturintis policinio ar teisinio pasirengimo, būtų galėjęs kartu su manimi tirti bylas. Tais konkurencingais laikais skyriuje absoliuti dauguma buvome įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą ir sukaupę patirties policijos sistemoje.

Gyventojai, stebintys balandžio 2-osios pareigūnų protesto akciją, turėjo suvokti, kad alkani, basi ir nuskurdę pareigūnai nepajėgūs atskubėti į pagalbą. Ar tai dar labiau nemenkina gyventojų pasitikėjimo policija, ar neatriša rankų potencialiems nusikaltėliams? Nes, tarkim, plėšikas žino, kad policija jo nesučiups.

Iš esmės nusikalsti skatina laikmetis. Policijos strateginiame veiklos plane, remiantis mokslo teorijomis apie krizes ir jų padarinius įvairiose šalyse, įvardintos policijos silpnybės, stiprybės, grėsmės ir galimybės.

Ar turėjome tylėti, kad toks laikmetis artėja, ir mes, teisėsauga, nesame pasirengusi atsispirti jo iššūkiams. Visuomenei ir politikams, nuo kurių priklauso sprendimai, norėjome pranešti apie mūsų laukiančius iššūkius ir tai, kad galime negalėti pateisinti žmonių lūkesčių.

Dabar sprendimus jau turi priimti politikai.

Jei politikai nieko nedarys – ko imsis profsąjungos?

Siūlysime pareigūnams tęsti protestus, bent kol prasidės derybos. Svarstome galimybę jungtis su švietimo darbuotojais, medikais, kitomis visuomenės grupėmis.

O Vyriausybė, „nematydama“ mūsų bėdų, padarytų sau daugiau žalos nei naudos. Teko bendrauti su kitų šalių profsąjungų lyderiais – daug kur vidaus reikalų ministras priimamas ne tik kaip politikas, bet ir kaip vidaus reikalų sistemos atstovas. Todėl šiek tiek kelia nuostabą mūsų ministro pozicija.

Gavome jo raštą, kuriame teigiama: kad policija tinkamai vykdytų funkcijas, jai trūksta 31 milijono litų. Paneigiama informacija, kad šiai institucijai buvo skirtas didesnis biudžetas.

Taigi tas raštas rodo, kad ministras pradeda suvokti situaciją. O kodėl jis viešai konfrontuoja su pareigūnais – sunku pasakyti.

Žiniasklaidoje nesigirdi policijos vadovų komentarų apie protesto akcijas. Ar, Jūsų nuomone, tokia tyla reiškia pritarimą?

Pareigūnai nedarė nieko neteisėta. Žinoma, atsimenu, kaip 2004-aisiais jiems buvo netiesiogiai grasinama, kad nedalyvautų akcijose.

Gyvename, tikiuosi, demokratinėje valstybėje, tad ką galėtų pasakyti generalinis komisaras ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas? Neikite į susirinkimą pietų metu? Būtų kitaip, jei mes pažeistume viešąją tvarką, etiką, moralę, jei tose protesto akcijose būtų elementų, nederančių su pareigūnų etika.

Pasigirdo nuomonių, kad pareigūnai, per protesto akciją nusiavę batus, taip išreiškė nepagarbą tarnybinei uniformai...

Uniforma būtų negerbiama, jei pareigūnas, ją vilkėdamas, sode sodintų burokus. O jei jis taip elgtųsi protestuodamas – klausimas, ar tokį elgesį vienareikšmiškai galėtume vertinti kaip nepagarbą uniformai.

Reikėtų atskirti du dalykus. Kai uniforma dėvima tarnyboje, svarbu, kad ji būtų švari ir tvarkinga. O per protesto akciją uniforma tampa socialinio sluoksnio identifikavimo priemone.

Pareigūnų teisė į susirinkimus ir žodžio laisvę kildinama iš Europos žmogaus teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, o ne iš uniformos dėvėjimo instrukcijos. Aš pareigūnų protestą vertinu susirinkimų laisvės kontekste, ir manau (tokios nuomonės ir teisininkai, su kuriais konsultavausi, bei mokslininkai, kurių skambučių sulaukiau po ministro pareiškimo), kad tas batų nusiavimas – protesto forma.

Po protesto akcijos Jūsų vadovaujamas susivienijimas išplatino kompiuterinį žaidimą, kuriame valdžios vyrai mėto batus į pareigūnus. Vėlgi – yra manančiųjų, kad taip menkinamas ir taip nekoks policijos įvaizdis.

Mano nuomone, kai policija pasitiki mažiau nei 50 procentų gyventojų, to pasitikėjimo apskritai nėra.

Manau, kad pasiekėme dugną ir turime iš ten kapanotis.

Tas žaidimas – irgi protesto forma, kiek neįprasta.

Kita vertus, pareigūnų galimybės protestuoti, reikšti savo poziciją labai ribotos. Jiems draudžiama streikuoti. Neleidžiama piketuoti darbo metu – tai galima tik per pietus arba savaitgaliais. Manau, pareigūnai turėtų turėti daugiau galimybių nuomonių raiškai.

O tas žaidimas buvo išplatintas po ministro pareiškimo, kad jis darysiąs kažkokius tarnybinius patikrinimus – pamatėme, kad batai toliau mėtomi į pareigūnų bendruomenę. Ir jei būtų laiku sėsta prie derybų stalo, to žaidimo nebūtų atsiradęs jokioje erdvėje.