Šiandieną Konstitucinis teismas toliau nagrinėjo bylą dėl  Darbo  kodekso nuostatos  ir  Vyriausybės   nutarimų, reguliuojančių minimaliojo darbo užmokesčio didinimą, atitikties Konstitucijai. Posėdyje atnaujintas įrodymų tyrimas, paaiškinimus pateikė ir į  Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė suinteresuoto asmens  atstovai, išklausyti specialistų   paaiškinimai. 

Konstitucinio teismo posėdis atidėtas vasario 19 dienai, pirmadieniui, 9 val.. Posėdžio metu vyks teisminiai ginčai (baigiamosios kalbos).                            

Šioje byloje sujungta vienuolika prašymų. Primename, kad pareiškėjai   -  Seimo  narių  grupė,  Vilniaus    apygardos administracinis, Klaipėdos apygardos administracinis ir Panevėžio apygardos  administracinis  teismai  prašo ištirti, ar  2003   m. liepos 18 d., 2004 m. kovo 24 d., 2005 m. balandžio 4 d. ir  2006 m.   kovo  27  d.  Vyriausybės  nutarimų,  kuriuose    nustatytas skirtingas minimalusis darbo užmokestis valstybės tarnautojams ir kitiems  asmenims,  nuostatos  neprieštarauja  Konstitucijos   29 straipsnio  1  daliai  (įstatymui, teismui ir  kitoms   valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), 48 straipsnio 1 daliai  (kiekvienas  žmogus  gali laisvai pasirinkti  darbą   bei verslą  ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas   darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę  apsaugą nedarbo atveju), konstituciniam teisinės valstybės principui. Visi    pareiškėjai,    išskyrus   Panevėžio       apygardos administracinį teismą, abejoja, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu  nustato minimalųjį  valandinį  atlygį  ir  minimalią  mėnesinę  algą,   o atskiroms  ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms ji  gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius, nesukuria dvejopų standartų ir neleidžia skirtingai  vertinti  skirtingoms  ūkio  šakoms,  regionams    ar darbuotojų  grupėms  priklausiančių  asmenų  bei  taikyti   jiems skirtingų  minimalių  apmokėjimo  dydžių. Pareiškėjai  taip   pat abejoja,  ar  skirtingų minimalių valandinių bei mėnesinių   algų atskirų kategorijų darbuotojams nustatymas ir šalies  ekonominiai veiksniai   (kainų  kilimas,  infliacija,  ekonomikos    augimas) nediskriminuoja vienų darbuotojų, palyginti su kitais.

Posėdžio metu Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas atkreipė teismo dėmesį, kad valstybės tarnautojo uždarbį sudaro ne tik valstybės tarnautojo atlyginimas bet ir jam mokami priedai bei priemokos. Taip pat pažymėjo, kad norint padidinti MMA reikia atkreipti dėmesį į darbo našumą, kuris yra neatsiejamas nuo darbo užmokesčio, padidinus MMA skaičiuojant valstybės tarnautojų užmokestį iki 600Lt atsirastų didelis skirtumas tarp valstybės tarnautojų užmokesčio ir darbuotojų dirbančių valstybės tarnyboje pagal darbo sutartis. Skirtingas MMA pažeistų Konstituciją ir lygybės principą, tik tuo atveju, jeigu valstybės tarnautojų uždarbis būtų mažesnis negu valstybės tarnyboje dirbančių darbuotojų pagal darbo sutartis. Vyriausybės atstovai taip pat pritarė Algirdo Syso nuomonei ir pažymėjo, jog valstybės tarnyboje atlyginimai didesni net už tuos, kurie yra privačiame sektoriuje. Posėdyje pritarta Raimundo Šukio išsakytai minčiai, kad reikėtų peržiūrėti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo sistemą ir galbūt pasirinkti kitus skaičiavimo dydžius.

Vyriausybės atstovai teigė, kad toks 442Lt MMA dydis, pagal kurį skaičiuojami valstybės tarnautojų atlygimai, buvo pasirinktas atsižvelgiant į Darbo kodeksą, Valstybės tarnybos įstatymą bei įvertinus biudžeto galimybes, taip pat nurodė, jog valstybės tarnautojų vidutinis darbo užmokestis biudžetinėse įmonėse yra apie 1500, o dirbančiųjų pagal darbo sutartis biudžetinėse įmonėse siekia nuo 1300 Lt iki 1600 jau su visomis priemokomis, tad atsižvelgiant į tai, valstybės tarnautojų atlygimo didinimas suponuotų didžiulę neteisybę dėl darbo užmokesčio.

Šiame teismo posėdyje pasisakė ir specialistai: Mykolo Riomerio universiteto Ekonomikos katedros vedėjas  Algis Dobrovolskis įžvelgė kelis esminius klausimus: MMA, kaip atliekančios savo pagrindinę funkciją, t.y. užtikrinančios minimalius gyvenimo poreikius ir valstybės tarnautojų užmokesčio skaičiavimo problemą. Algis Dobrovolskis pažymėjo, kad yra netikslinga skaičiuoti valstybės tarnautojų atlyginimą pagal MMA, nes tai yra kintantis dydis. Skaičiuojant MMA tiek Vyriausybei, tiek Seimui reikėtų atsižvelgti  į darbo rinkos informaciją, šiai informacijai reikėtų skirti kur kas didesnę reikšmę negu biudžeto apribojimui, kuris irgi turi įtakos nustatant MMA. Ekspertas pažymėjo, kad darbo užmokestis yra pagrindinis stimulas darbuotojams, ir nėra būtina siekti panašaus atlyginimo dydžio tarp privataus sektoriaus ir valstybinio, tačiau jei valstybiniame sektoriuje atlyginimai bus kur kas mažesni negu privačiame, tai turės griaunamąją įtaką pačiam valstybės sektoriui.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto Gyvenimo lygio probleminės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja Inga Blažienė atkreipė dėmesį, jog valstybės tarnautojo darbo užmokesčio klausimai neturi būti siejami tik su MMA. 

Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas pasisakė, kad atlyginimų mažinimas ir lėšų perskirstymas yra tie veiksniai, kuriais valstybė siekia didinti MMA, MMA siejamas su MGL ir valstybės pajamų dydžiu. Ekonomikos dėsniai neveikia valstybiniame sektoriuje, nes čia neegzistuoja  pasiūlos ir paklausos santykis, todėl situacija privačioje darbo rinkoje turi būti pagrindinis rodiklis nustatant  atlyginimus valstybiniame sektoriuje. Ekspertas taip pat pažymėjo, jog dabartinis MMA neatlieka socialinės politikos funkcijos, jis greičiau yra reguliavimo priemonė siekiant kitų tikslų.