Leidinys „Akistata“

2009-07-03 

Kaimų ugniagesiai, seniai skelbiantys, kad jie nevertinami taip, kaip tokį patį darbą atliekantys statutiniai kolegos, baiminasi nemokamų atostogų ir atleidimų, kartu - didesnių gaisrų nuostolių.

Ugniagesiui į liepsnas ... draudžiama

Ar galima įsivaizduoti mokytoją, kuriam neleidžiama rašyti ant lentos? Arba chirurgą, kuriam reikia operuoti ligonį, neįleidžiant gydytojo į operacinę? Arba duobkasį, kuriam neleidžiama imti kastuvo į rankas? Atsakytume – tikrai ne.

O ugniagesį, kuriam šaukiama, jog liepsnojančiame name gali būti žmogus, bet nesiveržiantį į liepsnas, nes jam tai draudžiama, įsivaizduoti reikia. Taip nurodo tam tikros ugniagesių grupės darbą reglamentuojantys dokumentai.  

Tokių ugniagesių Lietuvoje yra gerokai per 3000. Tiek jų, dirbančių pagal darbo sutartis kaimų vietovėse ir dar vadinamų nestatutiniais, priskaičiuoja Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profsąjungų susivienijimo pirmininkas Saulius Džiautas.

Nestatutiniams ugniagesiams privalu tik reguliuoti vandens čiurkšles ir malšinti ugnį, o per liepsnas brautis į namą, net jei spėjama, jog viduje gali būti žmogus, draudžiama (nes šie ugniagesiai neapdrausti nuo nelaimių darbe). Tai padarys atvykę statutiniai gaisrininkai, turintys specialias apsaugos priemones, specialią techniką. Žinoma, jeigu spės, nes į atokesnes kaimo vietoves uniformuoti gaisrininkai paprastai atvyksta vėliau už vietinius nestatutinius ugniagesius.

Jaučiasi diskriminuojami

 „Bet reikia būti akmeninės širdies ir stipriai valdyti prigimtį, kad žiūrėtum į klykiančius žmones ir lauktum atvykstančių kolegų su specialiais kvėpavimo apratais, deguonimi, - sakė Padovinio kaime (Marijampolės sav.) dirbantis ugniagesys Romas, neslėpdamas, kad ir jam, ir kitiems kaimų ugniagesiams tenka „užmiršti“ kai kuriuos jų darbo priesakus. – Juk ne vienas, net ir nebūdamas ugniagesys, instinktyviai šoka į liepsnas gelbėti“.

Romo kolega Kęstas irgi galėjo vardinti ne vieną tokį atvejį, tačiau prasitarė, kad dažnai būna apmaudu: ne tik jų atlyginimas už tokį patį statutinių ir nestatutinių gaisrininkų darbą yra menkesnis, bet ir stebina „aukštesnių“ ugniagesių požiūris į kaimo kolegą. „Užgesiname liepsnas, visi vienodai aprūkę, sušlapę ar sušalę, tačiau budėti gaisravietėje paliekami būtinai mes“, - atlaidžiai šypsodamasis sakė Kęstas. 

Anksčiau nestatutiniai ugniagesiai (per 270 punktų) priklausė kolūkiuose veikusioms gaisrinėms. Dabar jie naudojasi buvusių gaisrinių patalpomis, budi ištisą parą, yra gerai fiziškai pasirengę ir atlieka tokius pačius gaisrų gesinimo darbus, kaip ir jų kolegos iš sukarintų ugniagesių komandų (51 punktas), tiesiogiai pavaldžių Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui (PAGD) prie Vidaus reikalų ministerijos. Šis juos finansuoja.

O nestatutiniai ugniagesiai irgi priklauso PADG, bet yra išlaikomi savivaldybių. Apie tai, kad jie jaučiasi diskriminuojami, jų profsąjungų aktyvistai skelbia ir pagalbos šaukiasi jau seniai.

Tas pats šalmas, tie patys batai

PAGD išlaikomų ugniagesių kasdienybė – nestatutinių svajonė. „Nors civiliai asmenys, dirbantys ugniagesiais, užgesina apie 40 procentų šalies gaisrų, jie ne tik uždirba daug mažiau už statutinius, bet ir neturi tokių socialinių garantijų, kaip uniformuotieji“, - teigė S. Džiautas.

Šiuo metu nestatutiniai ugniagesiai gauna per 800 litų atlyginimą, o statutiniai – per 1500.

Nestatutiniai ugniagesiai į pensiją negali išeiti išdirbę 20 metų, kaip jų kolegos iš sukarintų tarnybų.  Be to, nėra apmokamos nestatutinių ugniagesių kelionių į darbą išlaidos, o už darbo stažą ar aukštesnę kategoriją jiems nedidinamas atlyginimas.

Kaip minėta, nestatutiniai ugniagesiai nėra apdrausti nuo nelaimingų atvejų. Jeigu, gesindamas gaisrą, jis nukentėtų, išmokas gautų pagal žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą, priklausomai nuo sužalojimo laipsnio. O statutiniams ugniagesiams, nukentėjusiems per gaisrą, pagal įstatymus priklausant minimali kompensacija yra 12 mėnesių algos dydžio.

„Esame antrarūšiai! Net ir mūsų darbo bei buities sąlygos yra daug prastesnės, - pasakojo Vilkaviškio savivaldybės ugniagesių profsąjungos pirmininkas Juozas Alaburda, Karklinių kaime esančios Rausvės ugniagesių komandos ugniagesys gelbėtojas. – Dirbame 9 vyrai – po du pamainoje. Turime tik 2 šalmus ir 2 poras specialių batų. Mano kojos dydis - 43, o batus turime 42 ir 46 dydžių. Prireikus galiu rinktis tik tuos gerokai per didelius. Manote, su jais patogu skubėti?

Šalmus taip pat turime dalintis. Tai nehigieniška, nes gal, pavyzdžiui, aš sergu kokia nors odos liga?.. Žodžiu, perduodame vienas kitam visus atributus tarsi pereinamąją gairelę“.

Tualetas – tik kibiras, vanduo - prabanga

Ne kiekvienas kaimo ugniagesys turi ir tik jam skirtą specialią aprangą, kuria vilkėdamas vyksta į gaisrus. Tas pats J. Alaburda rodė 4 kostiumus Rausvės gaisrinėje. Jeigu jie sušlapo ir išsipurvino, ugniagesiai patys nešasi aprangas į namus ir išskalbia, kad kuo skubiau atneštų po paros dirbsiančiai kolegų pamainai. 

Tokia pati padėtis yra ir kitose „Akistatos“ aplankytose Suvalkijos kaimų gaisrinėse.

Dar viena kaimo gaisrinių problema – vanduo. Dauguma ugniagesių čia dirba tokiomis sąlygomis, kad ne tik geriamąjį vandenį nuolat vežasi iš namų.

Po gaisrų dauguma savo darbovietėje neturi ne tik kur išsimaudyti po dušu, bet ir apskritai neturi kur nusiprausti suodinų ar net susikruvintų rankų – nebent iš pačių atsineštu vandeniu pripildyto bakelio.

Tualetas gaisrinių dirbantiesiems – irgi prabanga. Dauguma budinčiųjų prispirti bėga į lauko tualetus, kuriuos patys ir prižiūri. Padovinio kaimo gaisrininkai džiaugiasi, kad naudotis savo lauko tualetu jiems neuždraudžia kaimyninio namo savininkas. „O dar visai neseniai mūsų tualetas buvo paprastas kibiras“, - atviravo pašnekovai.  

Gražiškių kaimo (Vilkaviškio sav.) gaisrininkai nelaimingi dėl kiauro gaisrinės stogo. Būna, kad vyrai priversti perlipinėti per kibirus ir dubenis, į kuriuos per stogą į kambarį kapsi lietaus vanduo. Rajono vadovai tikina lėšų stogui remontuoti skirsiantys, tačiau dar ne dabar...

Automobiliai jau geresni

Tai, dėl ko galėjo dar nesiskųsti „Akistatos“ aplankytų kaimo gaisrinių vyrai - tai automobiliai. Gražiškiečiai ir Karklinių kaimo ugniagesiai turi po vieną GAZ automobilį – seną, „ir 20, ir 30 jau atšventusį, bet dar važiuojantį“.

Štai Gražiškių gaisrinėje budėjęs Edmundas sakė, kad jų automobilis pagamintas 1978 metais. Vyrai patys jį pasiremontuoja ir važiuoja. Automobilyje visada pasiruošto vandens (1,8 tonos) užtenka tik nedideliam gaisrui užgesinti. Daugiau vandens siurbiama iš artimiausių nuo gaisravietės vandens telkinių, kartu dirba ir iš kitų vietovių atskubėjusios gaisrinės.  

„O mums mūsų automobilio daug kas pavydi! - gyrėsi Padovinio kaimo gaisrininkai Romas ir Kęstas, rodydami blizgėte blizgantį įspūdingų gabaritų raudoną „Renault“. – O dar prieš 2 metus dirbome senučiuku ZIL‘u, tai žmonės anekdotus apie mus kurdavo. Ir tie anekdotai buvo vertai skleidžiami: tai sulūždavome į gaisrą skubėdami, tai visą vandenį pakeliui išlaistydavome, kol liepsnojantį objektą pasiekdavome. O dabar iškart nusigabename apie 3 tonas vandens“.

Padoviniečiai pasakojo, kad dėl naujojo automobilio jie sulaukė ir šiokio tokio pačios gaisrinės remonto – reikėjo paaukštinti mašinai skirtą patalpą, garažo duris, tad kartu buvo atliktas ir nedidelis buitinių patalpų remontas. „Tačiau vis tiek dar neturime kur šlapius drabužius džiovintis, kai žiemą iš gaisro grįžtame sušalę į ledą, jau nekalbant apie dušus ar tualetą,“- sakė vyrai.

Dirbti po vieną - pavojinga

Negana to, kad nestatutiniai ugniagesiai dirba apgailėtinomis sąlygomis ir už 33 procentais mažesnį atlygį, kokį buvo išsikovoję iki 2009-ųjų (o statutinių atlyginimas sumažėjo 12 procentų), gegužės pradžioje PAGD direktorius Remigijus Baniulis visiems ugniagesiams išplatino prašymą „didesnės atsakomybės, pasiaukojimo ir susitelkimo sprendžiant ekonominės krizės problemas“.

Vadovas paprašė visų laikinai atsisakyti pravažiavimo kompensavimo bei butpinigių, kad šias sutaupytas lėšas paskirtų būtiniausioms reikmėms - kurui įsigyti ir automobiliams remontuoti. Mat per šių metų pirmąjį ketvirtį, gesinant žolės gaisrus, buvo sunaudota beveik dvigubai daugiau kuro nei įprastai. 

Be to, jau vis garsiau kalbama ir apie ugniagesių nemokamų atostogų būtinybę. O Šiaulių rajono gaisrininkai jau žino, ką reiškia budėti po vieną – tam pačiam ir telefonu atsiliepti, ir pagal iškvietimą važiuoti. „O juk didesnio gaisro gesinimas – tai jėgų ir komandinio darbo reikalaujantis procesas, vienam žmogui dirbti yra net pavojinga“, - tokią situaciją įvertino ugniagesių profsąjungų vadovas S. Džiautas.

Ugniagesiai patikino, kad gaisrą gesinti reikalingi mažiausiai 2 žmonės – tik taip galima valdyti techniką. Jie tegalėjo pasidžiaugti, kad neretai į pagalbą puola prie gaisravietės esantys supratingi „žiūrovai“. „Bet yra ir tokių, kurie varsto tave piktu žvilgsniu ir skubina, moko, net keikia – esą tu ugniagesys, tu ir prakaituok“, - karčia patirtimi dalijosi jau minėtas gražiškietis Edmundas.

Skurdas ir spindesys – greta

„Taupymas, taupymas ir dar kartą taupymas, - kartojo savo kasdienybės reikalavimus Rausvės ugniagesys J. Alaburda. – Bet kaip pritaupyti, kad žiemą šildant cisternoje neužšaltų vanduo? Arba kaip dar sutaupyti tas kelių vyrų nešiojamas aprangas, kolektyviai dėvimus batus?! Nereikia net abejoti, ugniagesiai stengiasi taupyti – to jie išmoko tvarkydami šeimos biudžetą. Juk vyrai, turintys šeimą su keliais vaikais, neišgyvena iš ugniagesio atlyginimo, neįstengia sumokėti už butą“.

Ne paslaptis, kad po 24 valandų budėjimo per 3 laisvas paras ugniagesiai stengiasi prisidurti  kokiame nors kitame darbe - automobilių versle, statybose. Dauguma – savo ūkiuose. „O mes tada pas mergas einame! - pyktelėjęs dėl klausimo apie papildomus darbus, kai šalį krečia bedarbystė, atrėžė vienas Rausvės komandos ugniagesys. – Antraip ar žmonės laikytų mus nuolat reitingų viršūnėse?!“

Išties, apklausų duomenimis, Lietuvos žmonės ugniagesiais pasitiki labiausiai. Pasitikėjimą jais kone kas mėnesį išreiškia net apie 90 procentų apklaustųjų.

„Ir labai pikta girdėti, kad mūsų departamento vadovai taupydami siūlo naikinti dalį rajonuose dirbančių ugniagesių komandų, o patys, kaip neseniai paaiškėjo, siekia spindėti mūsų skurde – pernai įsigijo du prabangius visureigius net už 222 tūkstančius litų“, - atviravo pašnekovai.

Tarsi apibendrindami jie vėl lankstė ant pirštų, ko laukia iš valdžios atstovų: pakelti atlyginimus taip, kad jie beveik nesiskirtų nuo statutinių pareigūnų atlygio (ir ne priedų forma), suteikti tokias pačias socialines garantijas, anksčiau išleisti į pensiją, kad 62 metų „kaimo diedukui“ nereikėtų lipti kopėčiomis gesinti liepsnų.

„Yra tokia šventa tiesa: kai ugniagesys ramus ir miega – žmonės juokiasi, - priminė liaudies išmintį J. Alaburda. – Mes, ugniagesiai, labai norime, kad žmonės daugiau juoktųsi“.