Šiandien Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo pareigūno R.K.  apeliacinį skundą, bei prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir sustabdyti administracinę bylą Nr.A-146-981-10.

Pareigūnas R.K. dirba VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje.  Atstumas tarp namų ir darbovietės – 85 kilometrai.  Vidaus tarnybos statuto 52 straipsnio 4 dalyje (iki 2006-11-01 galiojusi redakcija) buvo įtvirtinta nuostata, jog pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ 1.4 p. įtvirtinta nuostata, jog vidaus reikalų ministerija buvo įgaliota parengti ir suderinus su Finansų ministerija patvirtinti  vidaus tarnybos sistemos pareigūnų , kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką.

Vidaus tarnybos ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. IV-394 patvirtinto važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 p. įtvirtino nuostatą, jog vidaus tarnybos pareigūnams, kurie važinėja į tarnybą, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos dydis  per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio.

Anot R.K., vidaus reikalų ministras aprašo 2 p. nustatydamas, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, viršijo savo kompetenciją, nes jis privalėjo tik nustatyti tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus kompensuojamos. Aprašo 2 p. nustatytas ribojimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Vidaus tarnybos statuto 3 str. 8 d., 52 str. 4 d.

Pasak pareigūno, VSAT vadas, įgyvendindamas Apraše nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką bei dydžius nustatė tą pačią nuostatą, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos, toks reguliavimas yra neteisėtas.

Važiavimo išlaidos buvo pradėtos kompensuoti nuo 2005 m. sausio mėnesio. R.K. iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo kompensuota važiavimo išlaidų už 1718, 92 litų, kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos sudarė daugiau nei 5000 litų, taigi pareigūnui nebuvo kompensuota išlaidų už daugiau nei 3400 litų.

Pareigūnas prašė teismo priteisti iš VSAT  neišmokėtus daugiau nei 3400 litų. Tačiau teismas pareigūno prašymo nepatenkino. Atkaklus pareigūnas, patariamas Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo teisininkų, dar bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme prašė šio kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar teisės aktai, reglamentuojantys lėšų kompensavimą  užvažiavimą į tarnybą ir iš jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai, LR Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant LR vidaus tarnybos statutą“ (redakcija iki 2006 m. gruodžio 21 d.) 1.4 punktui. Tačiau LVAT konstatavo, kad ne įstatymo leidėjas, o vykdomoji valdžia turėjo įgaliojimus nustatyti išlaidų kompensavimo dydį, nesivadovaudamas LR Konstitucinio Tesimo sukurta praktika, jog su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.

Pareigūnas apeliaciniu skundu siekė ne tik ginčyti pirmos instancijos teismo sprendimą, bet ir LVAT išaiškinimą, kaip pažeidusį LRKT suformuotą praktiką.

Anot NPPSS teisės grupės vadovės Raimondos Girskienės, LR įstatymai nenumato suinteresuotam asmeniui galimybės ginčyti LVAT sprendimo, kuriuo buvo išaiškintas teisės aktų atitikimas įstatymo normoms, nors jis ir neatitinka LRKT nutarimų. Todėl pareigūną  profesinė sąjunga paskatino kreiptis į LVAT, prašant,  kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis ištirtų ar šioje byloje taikytini teisės aktai statuto 52 str. 4 d . neprieštarauja Konstitucijos 23 str., 29 str. 67 str. 1 d. 2 p., 94 str. 1 d. 2 p.,, Nutarimo 1 .4 p. Konstitucijos 67 str. 1 d. 2 p., 94 str. 1 d. 2 p bei LR Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtiems lūkesčiams bei teisinės valstybės principams. Mūsų nuomone, statuto 52 str. 4 d. turėjo būti aiškiai sureguliuota  šios socialinės garantijos apimtys ir numatytas pilnas ar bent proporcingas išlaidų atlyginimas, o Vyriausybei tokie įgaliojimai negalėjo būti perduoti būtent laikantis LRKT išaiškinimo dėl valstybės valdžių kompetencijos. Tik ištyrus šių aktų konstitucingumą, būtų objektyvi galimybė užtikrinti teisingumą šioje byloje. Taip pat pareigūnas apeliaciniu skundu paprašė imtis kito galimo pagal kompetenciją sprendimo, kad būtų išspręstas ginčas, laikantis LRKT nutarimo ir panaikinti Vilniaus apskrities administracinio teismo 2009-07-09 sprendimą, priteisiant iš Varėnos rinktinės neišmokėtos kompensacijas už važiavimo išlaidas.

Išklausęs proceso dalyvius, jų prašymus, teismas pranešė, jog galutinį sprendimą šioje byloje priims š.m. rugsėjo 20 d. 15.05 val.