Seime jau pristatyta valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcija, kurią parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta darbo grupė. Vienas jos narių, socialinių mokslų profesorius Romas Lazutka, spalio 13 d. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje susitiko su profsąjungininkais.

Skaitytojams siūlome susipažinti su mokslininko pamąstymais.

„Man pasiūlė ir aš sutikau ten dalyvauti (darbo grupėje, rengusioje pensijų reformos koncepciją, – red.). Tačiau tai nereiškia, jog tam, kas yra parengta ir pristatyta Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete, pritaria visi grupės nariai. Kiekvienas jų turi savo nuomonę“, - pradėdamas susitikimą kalbėjo profesorius.

„Žalioji knyga“

Jis trumpai supažindino susirinkusiuosius su Europos Sąjungos „Žaliąja knyga“, kurioje svarstoma, kaip ES institucijos galėtų prisidėti, kad šalys sėkmingiau susidorotų su pensijų politikoje iškylančiomis problemomis. Centralizuoti šios sistemos arba nustatyti bendrų standartų neketinama, esminiai dalykai palikti spręsti narėms, bet ieškoma būdų, kaip šalys galėtų pasimokyti viena iš  kitos. 

ES reglamentuoja tik iš vienos šalies į kitą judančių žmonių socialinę apsaugą, t.y. kad keliose šalyse dirbęs žmogus neprarastų sukauptos pensijos dalies. Antra direktyva yra susijusi su profesinių pensijų sistema. Tai yra vienos įmonės ar pramonės šakos savo darbuotojams įsteigtos pensijų sistemos. ES direktyva numato, jog išvažiuodamas į kitą šalį žmogus neprarastų teisės į šią pensiją. Nors įstatymas, reglamentuojantis profesinių pensijų sistemų steigimą Lietuvoje, yra, tačiau, pasak mokslininko, kol kas šalyje tokių atvejų negirdėti, tad iš esmės Lietuvai šis klausimas neaktualus.

„Žaliojoje knygoje“ (ją galima parsisiųsti internetu iš portalo www.socmin.lt) iškelti pagrindiniai pensijų politikos modernizavimo prioritetai. Į klausimus dėl jų nustatymo valstybės narės raginamos pateikti atsakymus iki šių metų lapkričio 15 d.

Dabartinis pensijų skaičiavimas

O grįžtant į Lietuvą, prie joje svarstomos pensijų reformos koncepcijos, paminėtina, jog ketinama ilginti pensinį amžių ir pakeisti pensijų skaičiavimo formulę, taip pat – pakeisti bazinės pensijos finansavimo šaltinį.

Norint kalbėti apie pakeitimus, derėtų išmanyti dabartinę pensijų skaičiavimo formulę. R.Lazutka ją išsamiai paaiškino.

Pagrindinė pensijos dalis, dar vadinama bazine, dabar yra apie 400 litų ir nustatyta visiems vienoda, jeigu darbo stažas yra ne mažesnis nei 30 metų. Jei mažesnis, pagrindinė pensijos dalis atitinkamai mažinama. Antroji pensijos dalis yra susieta su atlyginimu ir vidutiniškai siekia apie 400 litų, todėl vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra apie 800 litų. Papildomai pensijos daliai apskaičiuoti yra taikoma formulė, kuriai imamas darbo stažas ir atlyginimas. Kad būtų paprasčiau, galima sakyti, kad kiekvienas žmogus už vienus darbo metus prie papildomos pensijos dalies užsidirba 0,5 proc. nuo tų metų algos. Jeigu žmogus uždirba 1000 litų (neatskaičius mokesčių) ir dirba 40 metų, tai jo pensijos papildoma dalis bus 200 litų, o iš viso su pagrindine dalimi – 600 litų per mėnesį. Bet kiekvienų metų indėlis dar priklauso nuo to, kada ir kiek politikai sugalvoja didinti SODROS pensijas.

Taškai

Darbo grupė, rengusi reformos koncepciją, siūlo dvi pensijų skaičiavimo formules. Viena jų – taškų sistema: už kiekvienus socialinio draudimo stažo metus ir įmokas skiriamas tam tikras taškų skaičius. Jo vertė būtų nustatoma pagal aiškią metodiką, aprėpiančią įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykį ir nuo pensinio amžiaus būsimą gyvenimo trukmę, būtų nustatytas indeksavimo periodiškumas ir priklausomybė nuo darbo užmokesčio bei kainų augimo.

Žinodamas, koks jo atlyginimas ir koks šiuo metu skelbiamas vidutinis šalies darbo užmokestis, pilietis gali apytikriai paskaičiuoti, kokia bus jo pensija. „Tie taškai nei sutaupys, nei pridės pinigų Sodrai. Žinoma, priklausys nuo to, kokia bus parinkta taško vertė, bet, matyt, bus parinkta pagal turimas lėšas“, - svarstė profesorius.

... ar virtualios sąskaitos?

Kita siūloma metodika – tariamų (virtualių) asmeninių sąskaitų sistema. Šis modelis daugiau remiasi žmogaus socialinio draudimo įmokomis. Vien senatvės pensijai nuo algos yra skiriama 20 proc. ir žmogus tą sumą kaupia savo būsimai pensijai. Tačiau tai nereiškia, kad būtent tiek, kiek jis sumokėjo įmokų SODRAI, atsiims išėjęs į pensiją: mat dar bus skaičiuojamos  palūkanos. Tarkime, žmogus per visą gyvenimą sukaupė 200 tūkst. litų. Ši suma dalijama iš vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės pensijoje. Jei ji 20 metų, tuomet lieka 10 tūkst., kuriuos dalijame iš 12 mėnesių. Taigi tokiu atveju mėnesio pensija būtų virš 800 litų. 

Ar tokia suma susikaups - priklausys nuo to, kokias palūkanas skaičiuosime. Profesorius svarsto, kad pasirinktos tokios, kiek tuo metu SODROJE yra pinigų, t.y. kad tuo metu dirbančių žmonių įmokų pakaktų pensijoms išmokėti.

„Iki šio momento aptartoji sistema nesiskiria nuo dabar taikomos. Skirtumas atsiranda tik dėl vidutinės gyvenimo trukmės pensijoje pokyčių. Jeigu ji didėja, t.y. žmonės pensijoje išgyvena ilgiau, tai mažės mėnesio pensijos dydis“, - toliau pasakoja R.Lazutka. Pasak profesoriaus, ši sistema ypač propaguojama ekonomistų, nes ji eliminuoja politikų vaidmenį.

Dabar politikai sprendžia, kada padidinti įmokas, jeigu maža pinigų SODROJE, ir kada padidinti pensijas, jeigu ekonomika auga ir didėja atlyginimai. 

Iš kurios kišenės imti?

Dar vienas siūlymas koncepcijoje: bazinę pensiją mokėti iš valstybės biudžeto, ir tik tiems, kas sukaupė labai mažą draudiminę pensiją.

„Abejoju, ar Vyriausybė ir Finansų ministerija su tuo sutiks. SODROS požiūriu tai – geras sprendimas, nes jos išlaidos pensijoms sumažėtų  per pusę, deficitas būtų panaikintas. Ta-čiau kaip tai atsilieps valstybės biudžetui? Tuomet reiktų mažinti išlaidas arba didinti kokius nors mokesčius. Tuo tarpu SODRAI, kadangi atsisakoma iš jos biudžeto mokėti  bazines pensijas, reiktų sumažinti įmokas. Bet ar yra prasmės vienus mokesčius mažinti, kitus didinti?“, - retoriškai klausia profesorius.

Žinoma, SODRAI būtų didelė paspirtis, jeigu valstybė, skolindamasi, mažindama kitas išlaidas ar įvesdama mokesčius (pavyzdžiui, prabangai ar turtui), surinktų 4-5 milijardus ir dotuotų SODRĄ. „Ir nereikėtų jokių reformų. Yra labai daug šalių, kuriose socialinio draudimo pensijas iš dalies finansuoja valstybės biudžetas, - teigia R.Lazutka. – Nors atsakingi už Sodrą žmonės norėtų savarankiško biudžeto, nes valstybė, jeigu ji, pavyzdžiui, pinigų neturi - nesilaiko ir įsipareigojimų. Pvz., valstybės biudžetas turėtų kompensuoti į privačius pensijų fondus pervestas SODROS lėšas, tačiau vienais metais kompensavo pusę, kitais – visai nekompensavo“. Jo teigimu, valstybės mastu tai tik vieno asmens dvi kišenės, todėl iš esmės siūlomas pakeitimas nėra labai prasmingas.

Kad žmonės nesusigaudytų

„Kadangi Sodros biudžetas yra deficitinis, o bijomasi pasakyti visuomenei, kad ateityje mažinsime pensijas, nes nenumatoma, kad Sodros įplaukos padidės, - imamasi reformos. Keičiama pensijų skaičiavimo sistema, ir žmonės nelabai susigaudys, kaip gi iš tikrųjų tas deficitas buvo panaikintas. Nes jeigu neatsiranda papildomų lėšų, o pensininkų skaičius nemažėja, tai akivaizdu, kad deficitas bus mažinamas pensijos dydžio sąskaita“, - dėstė mokslininkas.

Todėl tokiai reformai, kuri yra siūloma, jis nematantis perspektyvos. Visų pirma dar ir todėl, jog reformos kainuoja, - joms įgyvendinti reikalingi pereinamieji laikotarpiai. Kuri grupė konkrečiai nukentės nuo šios reformos (mažai, vidutiniškai ar daug uždirbantieji), priklausys nuo konkrečių dydžių, kurie bus pasirinkti. 

 „Žmonės nepatenkinti SODRA, Prezidentė pasakė, kad ji yra „supuvusi“ (nors nė vienas jos patarėjas nepaaiškino, kas būtent ten „supuvę“), todėl valdžia yra spaudžiama ką nors daryti ir kai kas paprasčiausiai sėdi postuose ir kuria reformas“, - ironizavo mokslininkas.

Rezervų yra

Tačiau antra vertus, profesorius nesutinka, kad nereikia nieko daryti. Pasak R.Lazutkos, pagrindinė  problema yra ta, kad pensininkams skiriama per maža pinigų iš bendrojo vidaus produkto (BVP). Ir nors dirbantys žmonės pensijai skiria gana daug (20 proc. nuo darbo užmokesčio), tačiau šalyje jų yra mažai, o antra, atlyginimai yra pernelyg maži.

ES „Žaliojoje knygoje“ pateiktais duomenimis, Lietuvoje visoms pensijoms (našlystės, valstybinėms ir kt.) išleidžiama 6,5 proc. BVP (senatvės pensijoms – 5,5 proc.). Prognozuojama, jog 2048 m. Lietuva pensijoms skirs 10 proc. BVP (nes pensininkų daugės, o dirbančių žmonių mažės). T.y. tiek, kiek ES vidutiniškai išleidžiama dabar.

„Reikia ieškoti priežasčių, kodėl Lietuvoje yra žmonių, kurie SODRAI iš viso nemoka, o tie, kurie moka, moka iš mažų algų“, - mano R.Lazutka. Dalį pensijų, pasak jo, galima mokėti iš valstybės biudžeto, o jį papildyti galima, pavyzdžiui, padidinus pelno mokestį.

„Lietuvoje monopolistai (juk visi sutinka, kad jų yra) krizės sąlygomis sugeba gauti pelnų, o prakalbus apie pelno mokesčio didinimą iš karto šaukiama, kad mažos įmonės bankrutuosiančios, į Lietuvą neateis investicijų. Bet įmonės, kurios negauna pelno, paprasčiausiai nemoka to mokesčio, o jei pelnas  mažas, tai ar 20, ar 25 proc. sudarys pelno mokestis, suma vis tiek bus nedidelė.

Sieti su bankroto grėsme pelno mokesčio didinimą iš viso yra nesąmonė, pabrėžia R.Lazutka, juk  pelnas yra tos pajamos, kurios viršija išlaidas! Įmonė bankrutuoja tuomet, kai jos pajamos yra mažesnės už išlaidas. O dėl investuotojų - tai Lietuvoje jie atbaidomi kyšiais, nes užsienio verslininkai nepratę reikalų tvarkyti tokiu būdu“, - argumentuoja profesorius.

Ilginti pensinį amžių - ne laikas

R.Lazutka - prieš pensinio amžiaus ilginimą. Argumentas už ilginimą - neva beveik visose ES šalyse šis amžius yra ilgesnis ir todėl Lietuvai reikia „vytis“ - nevykęs argumentas. Būtina atsižvelgti į realų išėjimo į pensiją amžių, sako mokslininkas.

Lietuvoje realiai žmonės į pensiją išeina 59,9 m., o senosiose ES šalyse – sulaukę 61-62 metų.  Maža to, išėję į pensiją Lietuvoje žmonės gyvena 4-5 metais trumpiau nei vidutiniškai ES. Pailginus pensinį amžių dar labiau sumažės gyvenimo trukmė išėjus į pensiją. Be to, esant tokiam dideliam nedarbui (18,3 proc.), ilginti pensinį amžių juo labiau neracionalu. R.Lazutka mano, jog šią reformą vykdyti vertės  tik tada, kai bent iki 18 metų pailgės vidutinis amžius po išėjimo į pensiją (dabar išėjus į pensiją Lietuvoje gyvenama vidutiniškai 15 metų).

Į problemą žvelgti plačiau!

Profesorius teigia, jog, neišsprendus esminių klausimų, jokios reformos nepadės. Jis pateikė BVP surinkimo ir padalinimo schemą, kuri (anot jo, ir dėl profsąjungų neveiklumo) skiriasi nuo senųjų ES šalių, ir skiriasi darbo nenaudai.

BVP sukuria darbas (darbo jėga) ir kapitalas (gamybos priemonės, technologijos etc.). Dalį produkto pasiima valstybė pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų pavidalu, likusią dalį dalinasi darbas ir kapitalas. Jeigu Lietuvoje darbui tenkanti dalis yra 55 proc., tai ES vidutiniškai – 65 proc. Nuo šitos dalies mokami mokesčiai į socialinio draudimo fondą. Štai čia matyti profsąjungų darbo rezultatas: jeigu darbuotojai nesutinka dirbti už mažas algas, darbdavys priverstas jas kelti, bet jeigu žmonės bijodami prarasti darbą nuolankiai „aria“ už grašius, tai ir į socialinio draudimo fondą surenkama mažiau lėšų.

Antra vertus, prasidėjus globalizacijai, ir senosiose ES šalyse darbui tenkanti dalis „susitraukė“: štai 1960-1970 m. ji buvo 71,4 proc. BVP, tai pastarąjį dešimtmetį – jau tik 65,7 proc. Taip atsitinka todėl, kad kapitalas įgyja vis didesnių galių, o darbo mažėja.

Pasak R.Lazutkos, pensijų skaičiavimo formulės kaitaliojimas – tai tik laiko gaišimas nesprendžiant fundamentalių problemų. Todėl ir palanku diskutuoti siaurame kontekste, kuriame pakanka argumento: pinigų nėra ir nėra iš kur jų paimti, taigi - padėtis be išeities...

O, pavyzdžiui, Lenkijoje pensijoms mokėti skiriama dvigubai didesnis bendrojo vidaus produkto procentas...

„Lietuvos profsąjungos“ 2010 m. Nr. 10

Valstybinių pensijų sistemos pertvarkymo koncepcijos projektą rasite čia.