Lietuvos Policijos Generaliniam Komisarui gerb. Sauliui Skverneliui ir Vilniaus aps. VPK viršininkui gerb. Kęstučiui Lančinskiui

 Nuo 2009 m. gegužės 21 d. aš esu Lietuvos policijos sistemos dalis, t. y. einu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas (operatyvinės veiklos). Atėjau dirbti į policiją, nes maniau, jog policija tai struktūra, kurioje vyrauja subordinacijos, teisingumo, sąžiningumo principai. Taip pat ėjau į policiją tam, kad pakeisti policijos įvaizdį visuomenės akyse, būtent prieš korupciją ir kitus neigiamus dalykus policijos sistemoje, pokalbio metu dėl įdarbinimo su Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininku aš ir išdėsčiau minėtas aplinkybes.

 Pradėjęs eiti savo pareigas aš buvau patenkintas, kad dirbu tokioje vietoje, buvau pilnas jėgų ir noro dirbti. Tačiau dirbdamas ir kiekvieną dieną bendraudamas su skirtingais policijos pareigūnais (daugiausiai su pirmosios ir vidurinės grandies) aš vis labiau suprantu, kad ne viskas taip gerai yra, kaip man atrodė. Kuo ilgiau aš dirbu policijos sistemoje, tuo labiau suprantu, kad tikrai atėjo laikas ją keisti.

 Dirbdamas komisariate pradėjau suprasti, kad ant pareigūnų pečių yra užmetama krūva skirtingo darbo, dėl ko atlikti jį kokybiškai yra labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Aš esu operatyvinis darbuotojas ir kaip suprantu, pagrindinis mano darbas turi būti operatyvinė veikla, operatyviniai tyrimai. Esu giliai įsitikinęs, kad operatyvinis darbas yra policijos sistemos pamato sudedamoji dalis. Tačiau mano darbe mažiausiai laiko yra skiriama būtent operatyviniai veiklai ir tai yra todėl, kad papildomai yra daug kitokių darbų (budėjimai, rezervai, ikiteisminiai tyrimai, medžiagos, pagalba procesualistams, važinėjimas į prokuratūrą ir teismus, oper. veikla). Pareigūnams yra sukrauti darbai, kurie nėra išskirti ar padalinti.

 Esminė problema, kurią norėčiau išskirti savo laiške yra policijos įvaizdis. Pradėjęs dirbti ir gavęs policijos pareigūno pažymėjimą aš galvojau, kad turėdamas jį ir atlikdamas teisėtus policijos uždavinius mane lydės įstatymų galia. Deja, labai greitai aš pajutau, kad policijos pareigūnas yra nuvertinamas, neturintis pagarbos visuomenėje.

  Norėčiau išdėstyti visa tai, kas man kelia nerimą ir susirūpinimą. Kaip pavyzdį pateiksiu savo pareigas, t. y. operatyvinis darbuotojas. Atėjęs į sistemą aš nieko nežinojau apie operatyvinį darbą, po šešių mėnesių išlaikiau įskaitą ir gavau leidimą dirbti su slapta informacija, tačiau daugiau man neteko dalyvauti jokiuose kursuose, kurie būtų susieti su pagrindiniu mano darbu. Žinoma, galima būtų apsieiti ir be jų, komisariate pakanka kompetentingų darbuotojų, kolegų (viršininkų), kurie galėtų pasidalinti savo patirtimi, deja to nėra. Nežinau kodėl taip yra. Manau, už pamokymus bei patarimus jie sulauktų pagarbos ir padėkos nuo pavaldžių pareigūnų. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti vieną iš mūsų komisariato viršininkų, kuris tikrai stengėsi pasidalinti savo patirtimi, įdiegti naujovių, jam buvo svarbi mūsų nuomonė (asmeniškai man susidarė toks įspūdis). Man atrodė, kad mes darbe esame reikalingi, nepalikti likimo valiai, tačiau tai truko neilgai, jis perėjo į kitą struktūrinį padalinį. Aš manau, kad pareigūnai, kurie per savo karjerą yra sukaupę daugybę patirties, turi ja pasidalinti, o ne išnešti ją kartu su savimi, išeidami į pensiją.

 Norėčiau išskirti dar vieną problemą. Mano nuomone, paprastų pareigūnų darbas nėra tinkamai vertinamas, darbo niekas nemato ar nenori matyti, pareigūnas nėra skatinamas. Turiu omenyje paprastą pastabą apie darbo rezultatus, padėką. Manau, toks dalykas yra būtinas, paskatintas ar pastebėtas pareigūnas mato, kad apie jį nepamiršo, jis yra vertinamas ir jis yra reikalingas, tokiu atveju jo moralinė būsena bus žymiai geresnė. Dažnai pats sau užduodu klausimą, kodėl tarp pareigūnų toks didelis savižudybių skaičius, kodėl dauguma vartoja alkoholinius gėrimus? Randu tik tokį paaiškinimą - atlikdamas savo pareigas, policijos pareigūnas kaip kempinė sugeria visą neigiamą energiją ir visa tai laiko savyje, nes neturi galimybių atsipalaiduoti, tam nesudarytos tinkamos sąlygos, pareigūnai lieka vieni su visomis problemomis. Pareigūnas darbe jaučia nuolatinį spaudimą, iš jo reikalaujama darbo rezultatų neatsižvelgiant į darbo krūvį. Sunku išėjus iš darbo ir užrakinus kabinetą atsipalaiduoti, nes galvoje lieka nepadaryti darbai, yra nuolatinės įtampos jausmas. Manau, po tam tikro laiko būtent tai priveda prie negerų dalykų. Norėčiau pažymėti ir teigiamą dalyką – gerai, kad yra galimybė lankytis sporto salėje, tai yra būtina policijos pareigūnams.

 Negaliu nepaminėti policijos pareigūnų darbo užmokesčio, nors tai nėra esminis dalykas, tačiau, kaip sakoma, valgyti reikia visiems. Esu įsitikinęs, kad už dirbamą darbą policijos pareigūnas turi gauti tikrai daugiau. Kalbėdamas su pareigūnais, kurie yra sulaukę pensijos, tačiau dirba policijoje į mano klausimą, kodėl jie nenori išeiti ir leisti ateiti jauniems žmonėms, sulaukiu atsakymo „o kaip pragyventi už pensiją?“. Tuo pat metu jie, atidirbę 20 m., turintys kategoriją, stažą, laipsnį gauna atlyginimą, kuris gerokai viršija pensiją. Taip ir išeina, kad jauni perspektyvūs pareigūnai dirba ilgą laiką vienoje vietoje ir užima tas pačias pareigas, neturi galimybės kilti karjeros laiptais. Man atėjus į policiją jau du darbuotojai, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bakalauro ir magistro laipsnius, atėję dirbti vienu metu su manimi, pasitraukė iš sistemos savo noru, dėl aukščiau minėtų priežasčių. Asmeniškai aš, gaudamas 1600 Lt atlyginimą nedaug galiu sau leisti, o tiek gauna daugelis. Tikiu, kad būtų galima pakelti atlyginimą 400-500 Lt, pareigūnai tikrai būtų labiau motyvuoti ir kokybiškiau atliktų savo pareigas. Atrodo, kaip nedaug reikia, kad kiekvienas pareigūnas būtų vertinamas, nepamirštas, nepaliktas likimo valiai...

 Manau, šiuo metu viena iš didžiausių problemų - tai visuomenės požiūris į policiją. Dažnai vykdant savo pareigas ir prisistatant policijos pareigūnu aš sulaukiu juoko, būna atvejų, kai žmonės atsisako pasakyti savo vardą bei pavardę, įleisti į teritoriją, nekalbant apie tai, kiek kartų buvau „pasiųstas“... ir viskas, ką galėjau padaryti, tai tik stovėti ir žiūrėti. Tokiais atvejais man atrodo, kad aš ne policijos pareigūnas, o tuščia vieta. Kaip žiniasklaida pateikia visuomenei apie policiją, turbūt kaip pavyzdį galima pateikti praeitų metų seksualinių mažumų eitynes, kai Seimo nariai tiesiog absoliučiai nepakluso policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams, kai tarp pareigūnų buvo aukšto rango pareigūnai ir laisvai darė tai, ką norėjo (o jeigu tai būtų ne Seimo nariai), kodėl nebuvo panaudotos policijos spec. priemonės? Randu tik vieną paaiškinimą... bijojo. Ir tą aš matau kiekvieną dieną. Policijos įvaizdis yra sumenkintas, mes bijome, kadangi visi dabar žino savo teises ir įšsidirbinėja kaip gali, gąsdina pažįstamais, prokurorais, teismais, VTT (aš asmeniškai nebijau tokių ir pagal situaciją atlieku savo pareigas iki galo). Manau, kad policija atlieka daugiausiai funkcijų iš visų esamų mūsų valstybėje tarnybų. Teko sulaikyti asmenį, kuris pasipriešino, išvadino visokiais žodžiais ir ką, teisme jis buvo išteisintas, nebuvo skirta bauda už pareigūnų įžeidimą ir tai ne vienetiniai atvejai... Tai yra apmaudu. Neteko man dirbi anksčiau, bet iš senų pareigūnų, kurie dirba iki šiol visi iki vieno sako, kad taip kaip dabar leidžiama elgtis su pareigūnu ir jį žeminti, anksčiau niekada nebuvo. Manau, jei pati sistema stovėtų už kiekvieną savo darbuotoją (proto ribose) ir jį gintų nuo tokių dalykų, tai būtų tik į naudą. Deja, vis tiek kuriami nauji skyriai, kurie tik kontroliuos ir baus pareigūnus.

 Kiekvienas pareigūnas sistemai kainuoja daug pinigų, t. y. apmokymai, kursai, uniforma, soc. garantijos ir kt., bet su juo nesiskaitoma, nebus jo - ateis kitas. Manau, kad visus sąžiningus pareigūnus reikia saugoti, puoselėti ir palaikyti, tik taip galima pasiekti kitos, taip norimos policijos.

 Dar norėčiau aptarti tokius dalykus, kaip mažareikšmiškos nusikalstamos veikos, dėl kurių išnaudojama tiek pat jėgų, kiek ir dėl kitų veikų. Visuomenėje paplito tokie reiškiniai: atėjus į policiją asmuo praneša, kad neaiškiomis aplinkybėmis dingo jam priklausantis telefonas, ar pavogtas, tačiau kaip tai įvyko – nežino, ir pradedamas ikiteisminis tyrimas, atliekami veiksmai, suradus telefoną paaiškėja, kad jis buvo tiesiog pamestas, o policija tampa kaip daiktų paieškos biuru.

 Manau, kad dėl mažareikšmiškų veikų turi būti supaprastinta tvarka, kuri padėtų taupyti lėšas. Taip pat, manau, nelabai teisinga, kad gavus pareiškimą, pranešimą, skundą ar informacinę kortelę reikia tiesiog bėgioti paskui pareiškėją, kuris neatvyksta į policiją, tokiais atvejais irgi yra tausojamos lėšos, manau, kad dėl tam tikrų veikų pats asmuo turi būti suinteresuotas, o ne policija turėtų paskui jį važinėti, ieškoti.

 Būtina darbą suskirstyti, neįmanoma atlikti visko, o komisariatuose būtent taip ir yra. Tuo pačiu mums yra nuolat sakoma, kad blogai dirbame. Manau, turi būti darbe prioritetai. Pareigūnas turi atlikti savo darbą pagal paskirtį, aišku, derinant su kitais darbais, bet jų turi būti tiek, kad jis galėtų atlikti kokybiškai.

 Šituo laišku siekiu išsakyti pareigūnų poziciją, su kuriais man teko bendrauti. Asmeniškai noriu dirbti policijoje, man patinka darbas ir labai nenoriu jo keisti ar išvykti iš Lietuvos. Gal mano laiške bus mintys, kurias Jūs palaikysite, gal atvirkščiai, aš tik noriu, kad Jūs būtumėte susipažinę visapusiškai su policijos problemomis.

 Šių metų birželio 10 dieną Jūs kreipėtės laišku į visus policijos pareigūnus, kuriame rašėte apie savo viziją, kokia turi būti policijos sistema, būtent Jūsų laiškas mane įkvėpė ir paskatino parašyti apie paprastų policijos pareigūnų ir policijos sistemos problemas.

Esminė policijos pareigūno užduotis - būti principingam, ryžtingam ir nebijoti pareikšti savo nuomonę. Manau, kad apie problemas reikia kalbėti viešai, o nespręsti jų kuluaruose.

 Pagarbiai,

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas Vitalij Kovalevskij