Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis teigia, kad Lietuvoje išlaikyti dabartinę profesionalią priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo sistemą yra brangu.

Pavaldinys vykdo savo viršininko – vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio – Seime dar prieš metus pasakytą mintį, kad Lietuvos gaisrinės gali būti pertvarkytos ne anksčiau kaip nuo 2014 metų, įteisinant savanorių ugniagesių sistemą. V. Kurkulis, antrindamas viršininkui, tvirtina, kad taip yra daugelyje Europos valstybių, taip buvo ir prieškario Lietuvoje.

Kaip visa tai „puikiai veikė“ prieškario Lietuvoje, atskleisiu perpasakodamas seną anekdotą. Grįžtantį iš užsienio dvarininką (stambų ūkininką) geležinkelio stotyje pasitinka vežikas su arkliniu vežimu. Kaip reikalai? – klausia sugrįžęs šeimininkas. – Viskas tvarkoje, tik štai Ontė (Antanas) peilį nulaužė. Hm, kaip jis tą peilį sulaužė? – Lupdamas arkliui odą. – Kas atsitiko arkliui, kad jis nugaišo? – Jį nuvarė. – O kurgi jį varė? – varė ugniagesių kviesti. – Įdomu, o kas gi degė? – Dvaras. – Na, ir kaip? – Sudegė...

         Padėtis, palyginti su prieškariu, kai kuriose pozicijose šiuo metu visiškai kitokia. Ugniagesių kviesti niekas ant arklio nešuoliuoja. Esant 100 proc. valstybės gyventojų telefonizacijai, kiekvienas, patekęs į bėdą (degdamas, skęsdamas, dusdamas, kur nors įkritęs, susižeidęs ir t.t.) ar tokią nelaimę pastebėjęs skambina telefonu 112. Tai reiškia, kad apie ištikusią bėdą pyptelėjama tą pačią akimirką.

         Pagal R. Palaitį ir V. Kurkulį bus atsisakoma rajonų savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandose dirbančių nestatutinių ugniagesių, paliekant tik vieną kitą, kuris į nelaimės vietą galėtų atskubėti ugniagesių automobiliu. Šiam darbuotojui nelaimės vietoje galėtų talkinti savanoriai. Keistokai skamba greito reagavimo tarnybos veikloje tariamąja veiksmažodžio nuosaka vartojamas žodis „galėtų“.

         Į ką kėsinamasi? Savivaldybių ugniagesių komandų skaičius Lietuvoje – 307, vidutiniškai po 7 kiekvienoje savivaldybėje. Kiekvienoje užtikrintas paros budėjimas, o personalo skaičius per visas komandas gali siekti 1535, vidutiniškai po 5 kiekvienoje komandoje. Įvykdžius reformą, jų turėtų likti 307, tad ekonominio efekto siekiama taupant lėšas tik personalo išlaikymui, nes ugniagesių komandų depai ir technika turėtų išlikti. Įvykdžius reformą, nepertraukiamo budėjimo nebebus. Tai, kad po reformos daugiau kaip 1 000 žmonių neteks darbo, valdžiai ne motais. Manau, kad tie energingi, sumanūs ir techniškai išprusę specialistai neprapuls.                              

         Kas gi laukia eilinio piliečio provincijoje, turinčio šiokį tokį turtą, ir teisę į asmeninį saugumą visų įmanomų nelaimių ir bėdų atveju? Jis pagal R. Palaitį ir V. Kurkulį priklausys nuo „vieno kito“. Kur tas „vienas kitas“ lauks ir gaus pranešimą apie gaisrą, kiek laiko jis sugaiš, kol atvyks prie gaisrinio automobilio? „Vieno kito“ paieškoms sugaištas laikas visai neapibrėžtas, nes tai jau ne tarnyboje esantis žmogus. Buvo greta, netoli, blaivas, sveikas – puiku, jeigu taip neatsitiko, tai ir klausti nėra ko.

         Dar viena problema, su kuria susidurs į bėdą patekęs Lietuvos pilietis, liečianti ne tik priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, bet ir kitas operatyvaus reagavimo struktūras: policiją ir greitąją medicinos pagalbą. Tai bendras visoms tarnyboms pagalbos telefonas 112. Jis veikia kitose Europos Sąjungos valstybėse ir pakankamai sėkmingai, tačiau kokia apimtimi? Rajono mastu sprendimas kooperuoti greito reagavimo tarnybą 01, 02, 03 dispečerius į vieną bendrą dispečerinę iš bet kokių pozicijų bežiūrint prasmingas ir racionalus. Tačiau jau keletą metų, tam numačius 20 mln. litų vykdoma dispečerinė kooperacija primena beždžionėlę iš pasakėčios, kuri žino, kad akiniai geras daiktas, tik, kur juos dėti ir kabinti? Ir pasikabina ant uodegos. Į valdžios olimpą, 100 % besikeičiantį kas 4 metai, patenkantys per partijų koalicijas kartais visai atsitiktiniai ir be kompetencijos žmonės, pilni ambicijų ir užmojų. Kažkuris iš jų, patekęs į vidaus reikalų ministro postą (dabar to niekas nebeatkapstys) nutarė: pagalbos telefono 112 dispečerinių Lietuvoje bus dvi; Vilniuje ir Klaipėdoje.

         Dviejų esančių Panevėžyje ir Alytuje laikinų 112 dispečerinių „Efektingą veikimą“ aprašo vietinė spauda.

         Laikraštis „Kupiškėnų mintys“ tai pateikia apibendrintai  nuo Einošiaus pas Kaipošių. Minimas atvejis, kada Kupiškio greitukė Panevėžyje esančios 112 dispečerinės buvo nukreipta  į Šimonis (gyvenamoji vietovė rajone). Nieko nurodytu adresu neradusi, išsiaiškino, kad pagalbos reikėjo Šimonyse Pasvalio rajone, gerai, kad ne į I. Simonaitytės aprašytuose  Aukštuosiuose Šimonyse Mažojoje Lietuvoje.

         Apie gyventojų nepasitenkinimą 112 pagalbos  centro veikla rašo 2011 m. liepos 22 d. „Kauno diena“ straipsnyje „Kauniečiai piktinasi: kodėl vėluoja policija?“. Konkretus pilietis nesupranta, kodėl pareigūnų reikėjo laukti apie 20 minučių, nors komisariatas vos už  kelių šimtų metrų. Kodėl? Atsakymas labai paprastas:  iš Kauno miesto ir rajono skambučius administruoja bendrojo pagalbos centro Alytaus skyrius. Įdomu, į kurį pagalbos centrą telefonu 112 į bėdą patekę kauniečiai prisiskambins užbaigus greito reagavimo tarnybų dispečerizaciją, tam išleidus 20 mln. litų, Klaipėdos ar Vilniaus? Projekto sumanytojai teigia, kad viskas bus gerai. Taip nebus. Visai Lietuvai numatyti du pagalbos 112 centrai Klaipėdoje ir Vilniuje – sprendimas neoptimalus ir nepasiteisins.

         Grįžtame prie priešgaisrinės apsaugos. Niekais bus paverstos taip patvarkius dabar egzistuojančią priešgaisrinę apsaugą, efektyvios priešgaisrinės signalizacijos sistemos. Kam tie jautriai į temperatūrą ir dūmus reaguojantys prietaisai, jeigu į įvykio vietą ugniagesiai-gelbėtojai (savanoriai) iš arčiausiai esančių komandų, galinčių užgesinti gaisrą pačioje jo pradžioje, judės vėžlio žingsniu?

         Nesuprantama ir tai, kodėl R. Palaitis ir V. Kurkulis imasi iniciatyvos po reformos priedanga likviduoti ilgai kurtą ir puoselėtą priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo struktūrą provincijoje. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, turėdamas centrinį išpūstą valdymo aparatą Vilniuje, prieš kelis metus atsikratė vadovavimo nestatutinėms priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo komandoms, įteisindamas jų perdavimą savivaldybėms. Nesuprantama, kodėl tai buvo padaryta jau sukūrus dar vieną biurokratinį burbulą – skaitlingas apskričių priešgaisrines gelbėjimo valdybas. Kad šios „valdybos“ – tuščia vieta, galima padaryti išvadą, pasiklausius informacijos apie gaisro gesinimo eigą durpyne Kintuose (Klaipėdos apskritis). Jau antrą parą Klaipėdos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba buvo nušalinta nuo vadovavimo, o tuo užsiėmė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, turintis tam visas galimybes ir įgaliojimus valstybės mastu.

         Bėda ir tai, kad visuomenė apie tai neturi pilnos informacijos, o ateityje ne vienas jos atstovas dėl tokių neapgalvotų ir nepamatuotų veiksmų turės sunkių pasekmių.

         Po tokių reformų galimas jau primirštos replikos atgijimas: „Dar pusė gatvės nesudegė, o gaisrininkai jau čia“.

 Vytautas Gasiūnas ,

Priešgaisrinės apsaugos veteranas,

buvęs Priešgaisrinės apsaugos valdybos (departamento)

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas