Po paskutinės laidos “Teisė žinoti”, kurioje dalyvavo generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, nusprendžiau pats dalyvauti piketuose prie prokuratūrų. Kurį laiką to nedariau, suprasdamas subtilią šio reikalo pusę. Kaip žmogus ragavęs tardytojo duonos, esu tikras, kad tirti konkrečias bylas piketuose, laikraščiuose yra pats blogiausias būdas, tačiau, rodos, pati prokuratūra per pastaruosius mėnesius demonstruoja absoliučią negalią suvaldyti procesus ir, panašu, kad situacijos apskritai nebekontroliuoja, nepalikdama tūkstančiams nuo nusikaltimų nukentėjusių žmonių pasirinkimo. Tokioje situacijoje protestuoti visuomenė privalo, kitaip medžiojantieji greitai gali tapti medžiojamaisiais.  

Pastaraisiais metais prokuratūra elgiasi kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Generalinės prokuratūros vadai, rodos, atsibudo tik tada, kai tas dramblys perėjo visą parduotuvę ir atsidūrė jos gale po savęs palikęs tik šukes...tiek liko iš visos ikiteisminio tyrimo, vadovavimo jam, organizavimo ir kontroliavimo sistemos.

Fantazuočiau, jei pats nuo 2002 metų nematyčiau per parduotuvę einančio dramblio.

Tada išėjęs iš tos parduotuvės Vyriausybės sukurtose darbo grupėse arba Seimo komitetų diskusijose išsakiau pareigūnų nuomonę, kad pagrindinė menkstančių gebėjimų  problema yra ta, kad byla neturi šeimininko, tai, kad nėra aiškių prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigų vertinimo kriterijų, sparčiai nykstanti procesinė motyvacija.

Deja, kai apie tai prasitardavau, ten taip pat dirbęs G. Jasaitis ar Z. Burokas man prikišdavo sovietinį mentalitetą. Ši sovietiniu mentalitetu pagrįsta argumentacija buvo naudojama aukščiausiu lygmeniu, pasitelkus grupelę palankių „nesovietinio mentaliteto“ mokslininkų. Tuo metu jie, prisidengdami progresyviu Vokietijos modeliu, įtikino komitetų vadovus, prezidentų patarėjus, kad nepriklausomos valstybės nusikaltimų tyrimo sistemą būtina demontuoti. Ji demontuota tiek, kad pedofilijos ar nužudymo bylą turi teisę tirti turizmo vadybos studijas baigęs jaunuolis ar jaunuolė (būtent tokio išsilavinimo pakanka tyrėjui šiuo metu).

Rodos, tokiais nusikaltimų tyrimo infrastruktūros "privalumais" buvo įtikinta Prezidentė nejučia papildžiusi  „demontuotojų“ chorą. 

Taigi, šiandien protestuojančios mamos, Kedžio šalininkai, bylos prieš policiją, tai viso labo simptomai lėtinės, nuo 2003 metų negydytos ligos. Akivaizdu, kad dabar prokuratūroje įsivyravo panika, kuri, mano nuomone, įaudrino visuomenę ir perėjo į paskutinę fazę – pradėjo priešinti pačias teisėsaugos institucijas. Tuo tarpu Prezidentė vis dar linkusi rizikuoti ir viliasi, kad ketverių metų laikotarpiu nusikaltimų tyrimo sistemą vidutinybėms patikėjęs generalinis prokuroras gali užtikrinti sistemos stabilumą.  Manau visišką prokuratūros vadovų sutrikimą ir nesugebėjimą adekvačiai įvertinti situacijos rimtumo  liudija ta aplinkybė, kad prokuratūra pradėjo bylą su Vidaus reikalų ministerija ir policija. Jei pavyktų ją laimėti - tai leistų ant aukuro sudeginti kritiškai sugebančią mastyti Kauno policijos tyrėją, kuri privačiai, įvykį tyrusiam generaliniam inspektoriui pasakė skaudžią tiesą - policija Kedžio bylą būtų seniausiai baigusi. Beje, kaip ir šimtus, ir tūkstančius kitų bylų. Beje,  tą pačią nuomonę išgirstu, kai praėjusią savaitę surengiau diskusiją, kurioje dalyvavo profesionalūs tyrėjai ir prokurorai iš įvairių Lietuvos miestų.

Būtent nesovietinis generalinės prokuratūros vadovų mentalitetas per stulbinamai trumpą laikotarpį leido visiškai demontuoti nusikaltimų tyrimo institucijas, privertė išsivaikščioti gabiausius pareigūnus. Už tai pati prokuratūra tapo policine sistema, kurioje dominuoja ne horizontalūs, o vertikalūs ryšiai. Beje, jauni lobistai – mokslininkai, padėję išmontuoti sisitemą, padarė stulbinamą karjerą aukščiausiose valstybės institucijose. Tuo tarpu jų oponentams baigėsi taip pat, kaip ir šimtams teisininkų, pasitraukusių iš teisėsaugos.

Na, reiktų neslėpti tokios sistemos „privalumų“, kurie leidžia dviem, trims žmonėms kontroliuoti bet kurią bylą šalyje – nuo sandėliukų vagystės iki "valstybės išdavimo". Nekalbu apie operatyvinę veiklą, kai taip pat tie du žmonės gali iš esmės bet ką daryti su bet kuriuo iš mūsų. Taigi, tokia sistema leidžia kontroliuoti visus. Deja, tai gali daryti ne institucijos, o tik du-trys žmonės.

Po to,kai vakar išgirdau generalinį prokurorą teisinantis, kad prokuratūra neturi jokių jos veiklos vertinimo kriterijų, todėl esą visuomenei nesuprantama jos veikla, galutinai apsisprendžiau, kad rytoj būsiu vienas iš tų, kurie laikys plakatą prie Prezidentūros ar generalinės prokuratūros. Į prokurorą žiūrėdamas ne tik kaip į teisininką, bet kaip į aukščiausio lygio vadybininką,  suvokiu, kad aukščiausio lygio vadybininkui būdinga paprastai per vieną vadovavimo mėnesį suvokti esmines problemas, o po trijų – turėti konkretų planą ir pasiūlymų, kaip problemas šalinti. Ponai generalinės prokuratūros vadovai, rodos, tai suprato tik praėjus ketveriems metams nuo jų paskyrimo 2005-aisiais. 

Pasiklausęs Valantino suprantu, kad vardan asmeninio išlikimo ir šiuo išlikimu besirūpinančių interesų, pasiryžta įkaite padaryti visą visuomenę.  

Blogiausia tai, kad koordinuotu ir centralizuotai vykdomu mamų puolimu,  eskaluojama Kedžio dukrelės istorija, pasiklausymo skandalais naudojasi aukščiausi šalies vadovai, suvokiantys, kad tai neblogas būdas visuomenei išsikrauti Kirkilo-Šemetos-Kubiliaus prieškrizinio ir pokrizinio šoko iškankintiems žmonėms bei prastumti dar vieną prieškrizinių vaistų dozę.

Oponuodamas prokurorą remiantiems mokslininkams ir aukščiausiems politikams drįstu priminti jiems, kas atsitinka, kai valstybėje teisingumo sistema nefunkcionuoja. Tokiu atveju teisingumą pradeda vykdyti  patys žmonės, "berniukai" ir privačios saugos tarnybos.

Todėl protestuosiu ne tik prieš generalinį prokurorą ir ne tik šiandien.

 Straipsnio autorius yra Vytautas Bakas,

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas