Jei rinkčiau populiariausią man pastaraisiais metais užduodamą klausimą, be jokios konkurencijos pirmautų šis:  „Jūs visus kritikuojate. Ar yra kokia partija, ar asmenybė Lietuvoje, kuri jums patiktų ir sakytumėt, jog tie, ar tas turi smegenų?“ [1].

Dėl smegenų man ginčytis labai sudėtinga, nes jei jau remsimės fizinio kūno samprata, tai dar mokykloje man paaiškino, kad jei nėra smegenų, tai nėra ir kūno. Bent jau veikiančio. Aš, žinoma, empiriškai pastarosios tezės netikrinau, bet neturiu jokio preteksto ja abejoti. Taigi, visada rašau apie tuos ir TIK tuos, kurie turi smegenis. 

Vis dėlto mane domina ne smegenų struktūra, dydis ar forma, o tai, kokią tikrovę anos smegenys mato ir man parodo, ir dar, ko galėčiau tikėtis, jei tik anos sumanytų reguliuoti mano gyvenimą. Kadangi absoliuti dauguma eilinių žmonių svarstydami panašius dalykus remiasi tam tikrais mąstymo modeliais (genijai — išimtis, bet ne apie „didvyrius“, kuriems nepriklausau, dabar daina), tai bandydama vertinti tuos ar kitus kalbančius ir veikiančius asmenis  vadovaujuosi tam tikru studijų ir ilgamečio darbo išugdytu galvojimo būdu, kartais vadinamu ekonominiu mąstymu. Ir tai reiškia, bandau vertinti, kiek realiai kainuoja tai, ką man siūlo, perša ar net primeta, ir kas už tai išties sumoka.

Kai tokiu būdu preparuoji idėjas, tuos savotiškus politikų smegenų gaminius, pirmiausia privalai sau atsakyti į klausimą, kas suformavo jų mąstymą. Kokios knygos? Kokie autoritetai? Kokios idėjos? Ir, jei jau kalbėsime apie ekonomines idėjas, kokios konkrečios ekonominės pažiūros slypi už tų ir kitų frazių. Nes tada lengviau įvertinti, kuo galiausiai gali baigtis tas ar kitas siūlomas dalykas.

Lietuvoje neretai pastebima, kad ekonominės šios šalies konservatorių (dešiniųjų) ir socialdemokratų (kairiųjų) pažiūros itin panašios. Tiek vieni, tiek kiti linkę nuosekliai remti turtingesnį verslą, realiai savo veiksmais ignoruodami smulkiausius verslo darinius. Jų santykis su socialinių išmokų gavėjais taip pat stebėtinai panašus: visada padės galvą už pensininkus, bet nematys jauno dirbančio žmogaus auginančio vaikus. Panašios socialinės politikos pagrindas tikėtina ganėtinai ciniškas: pensininkai sudaro didelę dalį realiai balsuojančių rinkėjų, tad jų parama labai svarbi. O va pirmasis teiginys reikalauja platesnio pagrindimo.

Nepriklausomybės aušroje kuriant būsimos Lietuvos ekonomikos modelį gan nuosekliai remtasi tuo metu pasaulyje vyravusia ekonomine logika. Apie 1980 metus didžiausiose ir turtingiausiose valstybėse (visų pirma JAV ir Didžiojoje Britanijoje) palaipsniui išsisemiant ūkio modeliams, paremtiems didesne lygybe ir didesniu valstybės vaidmeniu, įsigali neoklasikinės pakraipos ekonomistų idėjos, ekonominėje politikos pasirodančios kaip vadinamasis pasiūlos skatinimas.

Pasiūlos skatinimo ideologų galvose ekonominis augimas suvokiamas kaip išimtinai verslo padarinys, tad ir visa ekonominio veikimo logika koncentruojama į visų įmanomų kliūčių tiems, kurie kuria naujas prekes ar paslaugas, šalinimą. Mažinant mokesčius, siaurinant kapitalo apmokestinimo bazę, visais  įmanomais būdais skatinant inovacijas, atsisakant platesnio verslo reguliavimo, buvo tikima, stimuliuojamas noras gaminti ir didinamas gamybos produktyvumas. Dar daugiau. Palaipsniui švelninant progresyvumo laiptelius ir mažinant mokesčių tarifus turtingiesiems (JAV, pavyzdžiui panašiu metu aukščiausias tarifas sumažintas nuo 90 iki 50 proc.)  propaguota ekonominės naudos sklaidos ideologija, kuri rėmėsi prielaida, kad mažiau perskirstant turtingųjų rankose likę pinigai bus investuojami, taip skatinama visa ekonomika, tad galiausiai nauda nukeliaus ir iki vidurinės klasės ir neturtingųjų.

Taigi, amžiaus pabaigoje kuriant Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos viziją panašios idėjos ir tapo akivaizdžiu atsvaros tašku: jas propagavo vyraujanti ekonomikos teorija, šalį lankantys įvairių tarptautinių organizacijų atstovai ir konsultantai, galiausiai ir ganėtinai dinamiškai tuo metu besivystančios  JAV ar kitų šalių ekonomikos.

Vis dėlto buvo neįvertinti keli esminiai momentai  — net tėvynėje itin prieštaringai vertintą pasiūlos skatinimo modelį buvo bandoma diegti šalyje, kur neveikė rinkos sistemos institucijos (pavyzdžiui, investiciniai čekiai, kuriuos tuo metu bandyta pateikti kaip akcijas, iš esmės buvo vien valdžios padalinti popierėliai) ir, o tai dar blogiau, nebuvo susiformavusios rinkos (kapitalistinės sistemos) žaidėjų grupės. Taigi, turtingesni ar apsukresni (o tikrai ne ekonomiškai efektyvesni ar aiškiai įvardinantys savo ekonominius interesus) ėmėsi kurti partijas, kurios gavo pasaulyje atpažįstamus, bet Lietuvoje jokio realaus vidinio turinio neturinčius darinius.

Konservatoriais tapo žmonės, kurių ekonominė logika buvo paremta konfrontacija su Rusija bei turtėjimu, remiantis restitucija (komiškiausias panašios esą ekonomikos pavyzdys — „mylima“ senelių žemė virtusi kilnojamu objektu ir keliaujanti vis arčiau galios centrų, tarkime. iš Utenos į Vilnių). A.Brazausko darbiečiais (o vėliau socialdemokratais) virto asmenys, kurie žodžiais deklaruodami  pagarbą silpnesniems visuomenės sluoksniais visą savo realų dėmesį sutelkė į turto kaupimą draugų (ir draugių) rankose, demagogiškai verkaujant dėl skurstančių pensininkų. Šiek tiek vėliau arenoje pasirodę politiniai dariniai (R. Pakso, V. Upaskicho, įvairių sunkiai išskyrus lyderių veidus skiriamų liberalų, nekalbant  apie šiaip jau mistinius prisikėlėlius, virstančius  „budistais – krikščionimis“) remiasi ta pačia ekonomine logika, tačiau įrodinėja, kad visos problemos atsirado tik todėl, kad „puikieji“ pasiūlos skatinimo postulatai esą įgyvendinami ne tų asmenų, o va jau kai imsis jie… na žinote, viskas taip ir suklestės. Na, jei jau kvartete grieš kiti, tai muzika liesis laisvai.

Lietuvos politikams (ir visuomenei) koją pakiša ne smegenų stygius, o elementarus pernelyg lengvas ir jokių diskusijų nepažįstantis tų smegenų užpildymas, pagimdytas elementaraus išsilavinimo stokos[2]. Mūsų politikai, prisigraibę viešoje erdvėje sklandančių tezių, kurių ištakas bandžiau parodyti, deja, nesugeba analizuoti realių minėtų idėjų ydų. Taigi ir pasiūlos ekonomikos pagimdytos imanentiškos jai nelygybės bei atskirties gilėjimo, verslo formų įvairovės niveliavimosi, vidurinės klasės nykimo ar didesnio socialinio nestabilumo bėdos (kurios Lietuvoje daug gilesnės dėl to, kad čia jau pradiniame ekonomikos kūrimosi etape nebuvo stabilios vidurinės klasės ir jokių veikiančių kapitalizmo institucinių darinių) politikų dėmesio nesulaukia. Jie tesugeba analizuoti vienas kito moralinį veidą. Ir kadangi neretai tie moraliniai veidai mažai skiriasi, tai turime vis dažniau visuomenės kartojamą tezę: „Visi politikai vienodi“.

Ir va jau dabar jaučiuosi galinti atsakyti vienam savo skaitytojų, kurio klausimu ir pradėjau šios dienos pokalbį. Kritikuoti mano priedermė, mano profesija ir žanras. Tad kritikavau ir kritikuosiu. Bet tikrai gerbčiau tą politiką, kuris sugebėtų ne tik pasakyti, kuo jau taip nuostabi ta jos siūloma veiksmo logika, bet ir gebėtų įžvelgti, kokias problemas anoji ateityje gali pagimdyti.

[1] Kalba netaisyta, tikiuosi konkretus autorius atleis. Norintys išgirsti kitas galimas šio klausimo modifikacijų, skaitykite komentarus po bet kuriuo „Pinigų kartos“ tekstu (manyčiau, ne išimtis bus ir šis…).
[2] Taip pat, mielieji mano šių ketvirtadienio pastabų kritikai,  taip dažnai mes prikišantys reikalavimą skaityti, tvirtai tikiu, kad neišsilavinimas bėda, o mokslas — net nežinantis atsakymų — jau savaime gėris.

Aušra Maldeikienė
http://www.pinigukarta.lt/