Žmogus gali nesutikti net su Dievu. Su teismu jis gali nesutikti ir būdamas su kilpa ant kaklo. Abiem atvejais tai asmens problema.

Visuomenės problema yra ne asmens sutikimas ar nesutikimas, o sprendimo apie žmogaus kaltumą legalumas, t. y. teisėtumas pagal įstatymą, kuris yra visuomenės susitarimas, kaip bausti bendrabūviui nusižengusį žmogų. Jei teismo sprendimas padarytas nepažeidžiant visuomenės susitarimu (įstatymo) nustatytos tvarkos, jis yra teisėtas, ir nesutik su juo kiek tinkamas - tave paims už rankelių, apkarstys geležinėm grandinėlėm, grotelėm - ir sveikas nebuvęs! 

Nesutinkančiųjų problemą visuomenė paprastai sprendžia jėga, kuri yra teisės dėmuo. Asmuo ir tada lieka laisvas nesutikti, nes jokios, netgi aukščiausios instancijos pati griežčiausia sankcija negali užgniaužti žmogaus laisvos valios spręsti apie save taip, kaip jam atrodo teisinga. Žmogus gali mirti dėl savo teisės laisvai spręsti. 

Žmogaus laisva valia yra šio pasaulio judintoja. Kad ji nenuvestų į pernelyg tolimas lankas, žmogus susigalvojo protą. Jis, o ypač sveikas protas, sugebantis naudingai balansuoti visus "už" ir "prieš", labai veiksmingai drausmina nusižengėlius, daugelį jų savanoriškai sutaikydamas su visuomenės (teismo) jam skiriamomis sankcijomis. Tačiau net sveikas protas negali pažaboti laisvos valios, nes žmoguje yra riba, vadinama sąžine, - vidinis "aš" atitikmuo, kurį ne vienas pasiryžęs ginti, kartais atkakliau negu fizinį savo pavidalą.

Sąžinės išdavystė yra dvasinė savižudybė, ne vienam žmogui baisesnė už fizinę mirtį.

Galinga jėga yra žmogaus laisvoji valia. Štai kodėl visų spalvų diktatoriai stengiasi ją pavergti, arba priversdami žmogų sąžinę išduoti, arba - nepasiduodančiuosius - izoliuoti net ir neteisėtomis priemonėmis.

Taip, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas: šis nuteistasis uždarytas įkalinimo vieton, tas - sumokėti baudą ar kompensaciją, šitas atleistas iš pareigų ir pan. Išmanūs advokatai neretai randa galimybių apeliacijoms, ir teismo sprendimo įvykdymas atidedamas. Kartais byla atnaujinama radus papildomų duomenų, kartais - spaudžiant visuomenei. Taip ir srovena demokratinės valstybės teisingumas. Kad ir vedantis kartais iš kantrybės, bet neišvengiamas: be jo valstybės apskritai nebūtų.

Tame Lietuvos teisės vinguriavime ne pirmi metai blyksi ir keisti specifiniai reiškiniai. Konstitucinis Teismas (KT) vieną Konstitucijos straipsnį išplėtoja priešingai jo prasmei, tačiau dalis teisės elito pareiškia, kad tokia interpretacija ne tik teisėta, bet ir nekvestionuotina. Taip, KT sprendimų ginčyti neleidžia pati Konstitucija, tačiau jeigu joje nenurodyta, kad KT neturi teisės keisti Konstitucijos prasmės, tai šitai daryti galima? Net jeigu Teismas šitaip iškyla aukščiau už Konstituciją? Deja, su tuo nesutinkantieji baudžiami. Pastaruoju metu aktyviai akcentuojamas visų teismų sprendimų besąlygiškumas. Akcija vykdoma aukščiausių teisėtvarkos vadovų ir teisės akademinio elito pajėgomis: teisėtvarkininkai yra specialistai, ir teisės išsilavinimo neturintys asmenys geriau tegu patyli. Visa tai sakoma su didžiu įsitikinimu, o neretai ir su įžeidžiančiu aplombu ir asmeniškumais.

Susidaro įspūdis, kad teisėtvarkininkai praranda supratimą, jog įstatymas yra tiesai žmonių santykiuose ieškoti ir atkurti. Galima būtų pamanyti, kad žmonės mūsų teisėtvarkai - viso labo tik negyva inertiška medžiaga, o teisėjai - kažkas daugiau negu žmonės, o jei ir žmonės, tai su Viešpaties įgaliojimais. 

Ką visa tai reiškia žvelgiant ne iš teisėtvarkininkų, o iš Lietuvos visuomenės ir eilinio piliečio "žemumų"?

Tai reiškia, kad Lietuvos teisėtvarka nori būti neatsakinga ir neatskaitinga visuomenei, kurios dėka ta teisėtvarka ir sukurta, ir išlaikoma; tai reiškia, antra, o tai dar blogiau, kad Lietuvos teisėtvarka užsimojo prieš žmogaus laisvąją valią. Apie sveiką protą nekalbu: jis mūsų teisėtvarkininkams seniai nebeegzistuoja nei kaip principas, nei kaip gyvenimo realybė. Jo tiesiog nėra. 

Nes, anot jų, yra įstatymas ir teismų sistema - teisės proto planeta. Kas pateko į jos erdvę, galų gale išeis nubaustas arba išteisintas. Ir tegul eina sau laimingas: viskas padaryta ne tik teisėtai, bet ir teisingai. Pati sistema garantuoja teisingumą. Net jeigu joje veikia nesąžiningas teisėjas? Net ir tada: jį pataiso sistemos sąžiningasis. 

Esame girdėję ne vieną teoriją apie save reguliuojančias sistemas - biologines, ekonomines, kultūrines, politines. Visų jų esmė viena ir ta pati: nesikiškit į mūsų reikalus, mes viską žinome, susitvarkysime patys. "Patys" iš esmės yra "pats" su jam pritariančiaisiais, susitelkusiais palaikyti vienamintiškumą sistemoje ir apsiginti nuo pašalinių įtakų - tik taip galima sukaupti pakankamą galią dominuoti kitoms sistemoms.

Šiandieninė teismų Lietuvoje sistema pernelyg primena tokį "save reguliuojantį mechanizmą", siekiantį dominuoti net laisvai politinei valiai, nors ši vienintelė turi konstitucinę teisę atstovauti visuomenės laisvajai valiai. Jeigu tokią padėtį pripažintume normalia, labai greitai galima būtų sulaukti ir politinių bylų su sistemos pagamintais politiniais kaliniais: ar labai sunku "save reguliuojančių sistemų" lyderiams susitarti dėl veikimo "bendros krypties", kai lyderių laisvos valios niekas nebekontroliuoja! Tuo labiau kad visų lygių teisėjai yra ne rinkti, o skirti. 

Iš kur kyla tokių sistemų galimybė ir jų lyderių galia? Tiksliau sakant - intelektinė negalia? 

Iš dviejų šaltinių. Iš citatų kultūros, kurią daugybę dešimtmečių ugdė Rytų marksizmas ir kuri yra itin miela išsilavinusiais save norintiems laikyti žmonėms ne tik Rytuose. Antra, iš pozityvistinės filosofijos, kuri būties tiesa laiko tik mokslinį žinojimą, teisės atveju - teisės teoriją, net jeigu ji tolima nuo gyvenimo kaip Mėnulis nuo Žemės. Ar netikslinga tąsyk teisę paskelbti tik specialistų nuosavybe? 

Jeigu teisininkai pripažintų, kad diskusijos apie teisę, apie įstatymo santykį su gyvenimu ir gyvenimo santykį su teise yra normalu netgi tuo atveju, kai žmogus ne tik nebaigęs teisės mokslų, bet ir teisės akivaizdžiai neišmano (aiškinant tokiems dažniausiai išryškėja nuostabių dalykų patiems aiškintojams!), mūsų teisėtvarkos problemos būtų tik pusė bėdos ar bėdelė. Tačiau kada teisininkų žodžius lydi paniekinamos grimasos ir viršininkiškos intonacijos, metas suklusti ir tiems, kurie iki šiol iš pagarbos labiau išmanantiems laikėsi atokiai. Vyšinskio tipo politinių idiotų teisėje dar neturim. Tačiau profesinis idiotizmas yra pati palankiausia dirva tokiems atsirasti. Apsaugok Viešpatie mus visus nuo tokios perspektyvos! 

Štai kodėl aš galiu nesutikti. Net privalau.   

Romualdas OZOLAS