Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo ginčą, kuriame Tauragės apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjui A.S. vadovybė įsakymu uždraudė dirbti antrą darbą. Apylinkės inspektorius panoro papildomai, laisvu nuo darbo metu kitame rajone dirbti taksistu.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad pareigūnui draudžiama: „(...) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu valstybės tarnautojams įstatymu nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą, kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai“.

Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad „Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo“.

Nagrinėjamam teisiniam santykiui sureguliuoti turi būti taikomos dvi teisės normos – LR vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punktas; LR Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis – kurios nustato skirtingą teisinį reglamentavimą tam pačiam teisiniam santykiui. Situacija, kai tą patį teisinį santykį vienu metu skirtingai reglamentuoja dviejų ar daugiau teisės aktų normos, teisės teorijoje apibūdinama, kaip teisės aktų kolizija, kuri gali būti išsprendžiama taikant subordinacijos, lex posterior derogat legi priori (taikomas vėliau priimtas įstatymas) taisykles. Kadangi abi minėtos teisės normos yra vienodo statuso, šiuo atveju taikytina ne subordinacijos, o lex posterior derogat legi priori taisyklė, kurios pritaikymas nulemia, kad ginčo išsprendimui turi būti taikoma LR Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis. Taip yra todėl, kad šios teisės normos taikymo byloje nagrinėtiems teisiniams santykiams, galimybė įstatymo leidėjo įtvirtinta vėliau nei buvo priimta LR vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punkte įtvirtinta elgesio taisyklė.

Todėl, anot teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog byloje nagrinėjamiems santykiams  spręsti yra taikytinos LR Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis.

Šioje teisė normoje nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti valstybės tarnautojo (pareigūno) atliekamų pareigų ir kito darbo, kurį jis nori dirbti, pobūdis, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) galėtų įgyvendinti teisę be darbo valstybės tarnyboje dirbti ir kitą darbą. O būtent, šių abiejų darbų pobūdis turi nesukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaryti prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoti valstybės tarnybos autoriteto, nekliudyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat tai neturi būti darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjo atliekamų valstybės tarnyboje darbų pobūdis – apylinkės inspektoriaus pareigos, tiesiogiai yra vykdomos apibrėžtoje teritorijoje, Tauragės m. arba jo rajone, tačiau pareigūnas siekia kitą darbą dirbti Kauno miesto ir Kauno rajono apylinkėse. Ši aplinkybė – darbų atlikimas skirtingose pagal administracinį suskirstymą teritorijose, neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjui atliekant papildomą darbą, galės sistemingai kilti betarpiškas ir pastovus konfliktas tarp pareiškėjo darbo dirbamo valstybės tarnyboje ir darbo, kurį jis siekia papildomai dirbti. Pagal administracinių teismų praktiką, aptariami konfliktai, kurie gali būti vertinami ne kaip sisteminio, o atsitiktinio pobūdžio, LR Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nesudaro pagrindo riboti asmens teisę – be darbo valstybės tarnyboje dirbti ir kitą darbą.

Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti. Tad pareigūnas galės dirbti papildomą darbą.

 Teisės skyriaus teisininkė Simona Risovaitė:

Tai viena iš pirmųjų bylų, kurioje LVAT aiškiai ir išsamiai išnagrinėjo Vidaus tarnybos statuto bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų dėl galimybės statutiniams valstybės tarnautojams dirbti antrą darbą teisės kolizijos problemą. Dėl to, manome, kad jau neturėtų vidaus reikalų įstaigos, spręsdamos klausimą dėl pavaldžių pareigūnų prašymų suteikti arba ne  leidimą dirbti antrą darbą pagrįstumo, atsisakyti juos tenkinti vien tik dėl to, kad Vidaus tarnybos statute vis dar įtvirtinta nuostata, jog pareigūnas negali dirbti antro darbo ar užsiimti kita veikla, kuria būtų tenkinami  jo asmeniniai interesai. Byla reikšminga ir tuo aspektu, jog LVAT pasisakė, kad dėl tiesioginių pareigų vykdymo ir siekiamo dirbti  antro darbo galintys kilti konfliktai (pvz. viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo ir kt., antro darbo metu atliekamos veikos ir tiesioginių pareigų nesuderinimas), kurie vertinami kaip  atsitiktiniai, o ne kylantys  sistemingai, nėra pakankamas pagrindas riboti asmens teisę dirbti kitą darbą ir atsisakyti išduoti leidimą pareigūnui dirbti antrą darbą.