Pareigūnai.lt keliamais klausimais susidomėjo Jūrius Bruklys, muitinės informacinių sistemų centro skyriaus viršininkas, muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, šiuose rinkimuose kandidatuojantis vienmandatėje Lazdynų (Nr.9) apygardoje ir Lietuvos socialdemokratų  sąjungos sąraše esantis 9 – uoju numeriu.

Jis mielai sutiko atsakyti į mūsų klausimus. Manome, kad J. Bruklio, kaip pareigūno, nuomonė bus įdomi daugeliui mūsų skaitytojų. Pateikiame jo atsakymus.

1.   Dauguma statutinių valstybės tarnautojų problemų yra sisteminės, t.y. bendros visoms statutinėms tarnyboms. Nors muitinė ar įkalinimo įstaigos neįeina į vidaus reikalų sistemos reguliavimo sferą, bet serga tomis pačiomis prasto tarnybų organizavimo ligomis.

Visų pirma – netinkamas reglamentavimas: valstybės tarnybos įstatymas, statutai, poįstatyminiai aktai. 70 proc. priedų ir priemokų už viršytą darbą problemą, įtvirtintą Valstybės tarnybos įstatyme jau bandoma spręsti. Kol kas šio Seimo žingsniai tik pusiniai (teisingiau – priešrinkiminiai), iš ribojamų išmokų sąrašo išbraukiama dalis pareigūnams mokamų priedų. Tai dar neišsprendžia problemos, bet pirmas žingsnis ta linkme yra sveikintinas. Juo labiau, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo projektas ruošiamas vidaus reikalų sistemoje veikiančių profesinių sąjungų iniciatyva.

Statutuose kol kas tebegalioja diskriminacinės nuostatos, įtvirtinančios mažesnius kvalifikacinius priedus pareigūnams, lyginant su kitais valstybės tarnautojais. Lieka neišspręstos vienodo darbo stažo skaičiavimo ir pareiginių pensijų nustatymo problemos. Matyt, priklausomai nuo mėnulio fazių, Seimo koridoriuose kartas nuo karto pradeda sklandyti neadekvačios idėjos apie valstybinių pensijų nebemokėjimą pareigūnams, profesinių sąjungų uždraudimą ir kitos panašios mintys. Deja, kai kurios iš šių idėjų yra įgyvendinamos, nepaisant statutinės valstybės tarnybos darbuotojų nuomonės. Pareigūnams belieka balsuoti kojomis. Išeinama ne tik iš tarnybos, bet dažnai išvykstama ir iš šalies.

 Bene ryškiausias apgailėtino Brazausko-Kirkilo vyriausybės sprendimo pavyzdys – diskriminaciniai Seimo daugumos įstatymai dėl skirtingų minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžių nustatymo privataus ir valstybinio sektoriaus dirbantiesiems. Pareigūnų darbo apmokėjimo reguliavimui buvo padaryta didžiulė žala, skaudžiai atsiliepusi visai valstybės tarnybai. Drąsiai galime vadinti šią ekskomunistinių partijų iniciatyvą „pirmuoju tarnautojų atlyginimų įšaldymu“. Dabartinis finansų ministras grasina dar kartą įšaldyti algas valstybės tarnautojams. Akivaizdu, kad politikams spekuliuojant pareigūnų socialinėmis garantijomis, sukiojant ekonominius svertus paskui politinės konjunktūros dvelksmus, nesukūrus Dvišalės tarybos, valstybės tarnybai gresia visiškas „ledynmetis“.

2.   Konceptualiai įvardinčiau tikslus, kuriuos jau yra pasiekę mūsų kolegos daugelio Vakarų Europos šalių statutinėse tarnybose. Reikėtų siekti šių pamatinių principų įgyvendinimo Lietuvoje:

·        Profesinių sąjungų stiprinimas, jų vaidmens visuomeniniame gyvenime didinimas;

·        Kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje skatinimas. Nacionalinė sutartis tarp valstybės, darbdavių ir profesinių organizacijų;

·        Darbo įstatymų vykdymas, jų laikymasis valstybės tarnyboje. Personalinė vadovų atsakomybė už įstatymų pažeidimus;

·        Darbo apmokėjimo sistemos tobulinimas. Diskriminacijos apmokant už darbą panaikinimas valstybės tarnyboje;

·        Darbo aplinkos ir darbo sąlygų gerinimas valstybinėse įstaigose, atliekančiose viešąjį administravimą, užtikrinančiose visuomenės švietimą ir saugumą. Visuomenės viešojo intereso prioritetų užtikrinimas. Karjeros principo laikymasis valstybės tarnyboje.

Būtina valstybinė „Europinio gyvenimo lygio programa“: siekti Europos sąjungos pragyvenimo lygio vidurkio. Valdžia neturi užmiršti tikslų, deklaruotų stojant į Europos Sąjungą. Viduriniojo visuomenės sluoksnio formavimas turi būti įvardintas prioritetiniu, pakeičiant dabar realiai egzistuojantį ekskomunistinių valdžios partijų prioritetą: stambaus kapitalo interesų gynimą ir socialinės atskirties didinimą.

3.    Manau, kad jau praradome daug brangaus laiko: Lietuvoje būtina užbaigti laukinio liberalizmo, paremto laisvosios rinkos dogmomis laikotarpį, kur gera gyventi tik labai mažai visuomenės daliai ir pradėti kurti valstybę, grindžiamą socialinio teisingumo ir visuomenės solidarumo principais. Lietuva nėra turtinga šalis. Negalime pasigirti nei naudingomis iškasenomis, nei palankiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl visuomenės solidarumo klausimas yra gyvybinis, atspindintis didžiosios dalies tautos lūkesčius.

4.     Prieš penkerius - aštuonerius metus Lietuvoje iš tiesų buvo populiarios XIX amžiaus laukinio liberalizmo idėjos, propaguojamos Laisvosios rinkos instituto ir panašių angažuotų įstaigų. Šiuo metu Lietuvos visuomenė jau pradeda vaduotis iš liberalių miglų. Pamažu atsiranda supratimas, kad garbingo gyvenimo negali užtikrinti nei komunistinė lygiava, nei liberalistinė anarchija. Demokratinės visuomenės pagrindas yra jos narių veikla lokaliose demokratinėse struktūrose. Laisvosios profesinės sąjungos yra tradicinių demokratinių struktūrų rūšis. Pasikėsinimas prieš profesines sąjungas yra tiesioginė grėsmė demokratijai, todėl negali būti toleruojama.

Pareigūnus vienijančių profesinių sąjungų asociacija yra būtina. Kol kas nesame pasiūlę vyriausybei lygiaverčio partnerio, atstovaujančio visą valstybės tarnybą derybose su valdžia. Ypač aktualus Dvišalės tarybos formavimo klausimas. Neturėdami valstybės darbuotojų interesus vienijančios struktūros, rizikuojame būti ilgam „užšaldyti“ stambaus kriminalizuoto kapitalo ir korumpuotos valdžios.

5.    Esu dalyvavęs šių projektų svarstyme Seimo komitetuose. Vertinu juos nevienareikšmiškai. Priedų ir priemokų ribojimo panaikinimas yra teigiamas dalykas. Leidimas dirbti kitą darbą valstybės tarnybos pareigūnams reiškia dabartinės valdžios prisipažinimą, kad savo padarytas darbo apmokėjimo struktūrines klaidas atitaisyti ji yra bejėgė. Tuo pačiu leidimas pareigūnams dirbti kitur reiškia, kad valdžia patvirtina, jog uždarbio problemos yra labai rimtos, o esami dydžiai nesuteikia pareigūnams oraus pragyvenimo galimybės. Akivaizdu, kad reformuoti valstybės tarnybos darbo užmokesčio sistemą teks naujai išrinktam Seimui. Todėl svarbu, kad į jį patektų kompetentingi, suprantantys valstybės tarnybos organizavimą žmonės, turintys politinės valios atitaisyti dabartinės valdžios padarytas sistemines valstybės tarnybos organizavimo  klaidas.