Informacinė kampanija „Pastebėk gerą policininką“ prasidėjo sėkmingai – pirmoji istorija apie gražų policininkų poelgį gauta praėjus vos trims valandoms nuo akcijos pristatymo. Ją atsiuntė vilnietis Liutauras Leščinskas, nufilmavęs, kaip policijos pareigūnai padeda nėščiai moteriai taisyti gatvėje sustojusį automobilį.
      
      „Tai buvo kovo 31 d., tuo metu buvau darbe, Sėlių gatvėje. Staiga kolega, kuris sėdi priešais langą, sako: „Žiūrėk – unikalus dalykas! Policija sustojo ne nubausti, o padėti žmogui!“ Pamaniau, kad net nufilmuoti verta, – šypsosi p. Leščinskas. – Nufilmavau tą siužetą, įdėjau į savo interneto tinklaraštį ir kaip tyčia balandžio 2 dieną interneto portale „Delfi“ skaitau, kad yra tokia akcija apie gerus policininkų darbus. Aišku, nusprendžiau sudalyvauti – juk tokia graži akcija. Nusiunčiau nuorodą į savo tinklaraštį.“
      
      Filmavo, nes neįprasta akiai
      
      Pono Leščinsko užfiksuotuose kadruose matyti, kaip du policijos pareigūnai atsidarę variklio dangtį bando pataisyti moters automobilį. Pasak siužeto autoriaus, šį įvykį nufilmavo todėl, kad tas reiškinys, deja, buvo neįprastas akiai. Jis sakėsi tikįs, kad dauguma policininkų yra dori, pareigingi, bet visuomenėje yra susiklosčiusi tokia nuomonė, kad policija yra neigiama struktūra.
      
      „Taip jau yra, kad neigiami faktai pas mus pirmiausia pastebimi, būtent jie papuola į pirmus spaudos puslapius. Nežinau, ar žmogus iš esmės yra blogas ir visuomenė jį priverčia elgtis normaliai, ar žmogus yra geras ir visuomenė priverčia jį elgtis blogai, skatindama nusižengti. Man atrodo, kad yra antrasis variantas“, – svarsto p. Leščinskas. Jis prisipažino, kad paskelbęs savo tinklaraštyje šią žinutę apie pagelbėti sustojusius pareigūnus tikėjosi šiurkštesnių tinklaraščio lankytojų komentarų. Pasak jo, mūsų žmonės labiau linkę reikšti neigiamas emocijas nei teigiamas. Vadinasi, nuomonė apie policiją nėra tokia jau bloga.
      
      Kasdienė pagalba – ne žygdarbis
      
      Minėtame vaizdo siužete nufilmuoti Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ viršila vyriausiasis patrulis Kęstutis Radzevičius ir viršila vyriausiasis patrulis Denisas Ščiupakovas buvo nuoširdžiai nustebinti, kad jų poelgis kažkam pasirodė neįprastas ir net vertas filmuoti. „Tai mūsų kasdienis darbas. Juk ne kokį žygdarbį padarėme, ne gyvybę išgelbėjome“, – juokiasi p. Ščiupakovas. Jam pritaria ir kolega p. Radzevičius: „Manau, kad nereikia būti pareigūnu, kad tokioje situacijoje suteiktum pagalbą. Koks vyras galėtų ramiai pravažiuoti pro moterį, patekusią į bėdą? Tai nesuprantamas dalykas.“
      
      Patruliai papasakojo, kad tą dieną kaip paprastai patruliavo Žvėryne. Net minčių nekilo nesustoti, kai pamatė kelkraštyje moterį, stovinčią prie automobilio su pakeltu variklio dangčiu. Sustojo pasiteirauti, kas nutiko. Pasirodo, sugedo termostatas, perkaito variklis. Jie patarė truputėlį luktelėti, kol variklis atvės, ir tik tada važiuoti į netoliese esančius namus.
      
      Pasak pareigūnų, ši situacija tikrai nebuvo kuo nors ypatinga, verta kokio išskirtinio dėmesio. Su tokiais atsitikimais ir jie patys, ir kolegos susiduria kasdien. Eismas intensyvus, daug senų automobilių, nepatyrusių vairuotojų, tad patruliams nuolat tenka ir pastumti, ir patempti, ir padėti užvesti „sustreikavusį“ automobilį. Ir ne tik moterims. „Pas mus daug abejingumo, gana lengvai praeinama pro šalį, – sako p. Radzevičius. – O juk jei pačiam nutiktų nelaimė ir visi pravažiuotų... Kiekvienam žmogui turėtų būti natūralu pagelbėti, kai matai, kad kažkam šalia atsitiko nelaimė.“
      
      Į policija – ne atsitiktinai
      
      Abiejų pareigūnų darbo policijoje stažas jau gana solidus. Ponas Ščiupakovas dirba vienuoliktus metus, o p. Radzevičius policininko uniformą dėvi jau penkiolika metų. Paklaustas, kodėl iki šiol nepaliko policijos, kai daugybė jo kolegų išėjo ieškoti lengvesnės duonos, p. Radzevičius šypteli: „Kažkas juk turi dirbti. Pats pasirinkau šią profesiją, pats norėjau būti policininku. Kiekvienas dirbam savo darbą ir kiekviename darbe susiduriam su problemomis ar sunkumais, bet viskas išsprendžiama. Nesu linkęs skustis.“
      
      Paklausti, ar daug Lietuvos policijoje dirbančių iš pašaukimo, patruliai tuo net nesuabejoja. Juk ne šiaip sau žmonės ateina į policiją, ne atsitiktinai. Dauguma apie tai nuo mažumės svajoja, mato save dirbančius būtent tokį darbą. Kažin, ar daug jaunimo, rinkdamiesi pareigūno kelią, mąstė apie materialinius dalykus. Dabar, tiesa, kur kas daugiau jaunų žmonių įvertina atlyginimo dydį, tad ir norinčių tapti policininkais mažiau.
      
      Pareigūnai juokauja, kad policininkas, be abejo, turi tam tikrą profesinį antspaudą. Į supančią aplinką žvelgia atidžiau, pastebi daugiau detalių. O ir policininko profesija įpareigoja net ne darbo metu atsakingiau nei paprastiems piliečiams žvelgti į viešosios tvarkos pažeidimus, neleidžia ramiai praeiti po gulintį ant šaligatvio, pro besistumdantį jaunimą.
      
      Patruliai prisipažino jaučiantys daugiau dėmesio iš aplinkinių nei kiti piliečiai. „Galima sakyti, kad esame stebimi pro padidinamąjį stiklą“, – sako p. Ščiupakovas. Ponas Radzevičius tikina, kad tas dėmesys nebūtinai yra neigiamas. Štai kaimynai ateina pasitarti, pasiklausti. „Na, bet čia juk visose srityse tikriausiai taip yra. Nieko čia ypatingo“, – svarsto savaitės istorijos herojai.
      
      
      
      Jei ir Jus norėtumėt papasakoti apie pareigingus, geranoriškus, paslaugius pareigūnus, skambinkite nemokamu telefono numeriu 8 800 50112, rašykite laiškus adresu: Vidaus reikalų ministerija, akcijai „Pastebėk gerą policininką“, Šventaragio g. 2, LT-01510 Vilnius, el. laiškus adresu pastebėjau@pastebek.lt arba užpildykite anketos formą tinklalapyje www.pastebek.lt.