Pasirodo, policininko profesija yra visiškai suderinama su laisva menininko dvasia. Tai mums patvirtina uteniškio Albino Šileikos pavyzdys, kuris darbe – uniformuotas policijos pareigūnas, besirūpinantis savo miesto gyventojų saugumu, o namie – liaudies menininkas, priverčiantis medį pražysti įmantriausiais raštais.
      
       Tarp policininkų pasitaiko menininkų
      
       Visą balandžio mėnesį Utenos miesto Utenio aikštėje esančiose ekspozicijų vitrinose praeivių akis traukia Utenos rajono policijos pareigūno Albino Šileikos medžio raižinių paroda. Jau penkiolika metų policijoje dirbantis Albinas, iš tarnybos grįžęs namo ir nusimetęs uniformą, atsiduoda archajiškai ir itin lietuviškai meno rūšiai – verpsčių raižymui.
      
       Akcijai „Pastebėk gerą policininką“ parašęs uteniškis Albinas Baranauskas stebėjosi, kad tarp policininkų pasitaiko menininkų. „Pats dirbu su medžiu, – sako p. Baranauskas. – Žinau, ką tai reiškia. Kiek reikia kantrybės, įdirbio, rankos tikslumo. O kai sužinojau, kad visa tai padaryta su paprastu rėžtuku, peiliuku, be jokių staklių, o dar ir policininko, tikrai nustebau.“ Pasak uteniškio, jis tikįs, kad p. Šileika turi Dievo dovaną, kurios neišnaudoti būtų didelis nuostolis. Ypač jis atkreipė dėmesį į pareigūno darbų simboliką ir daugiareikšmiškumą – kiekvienas, turintis nors kokį ryšį su menu, juose gali rasti ką nors svarbaus sau.
       Pareigūnas Albinas Šileika spėja, kad susilaukė išskirtinio uteniškių dėmesio būtent dėl savo profesijos, mat sakosi girdėjęs komentarų „Negali būti! Policininkas raižo verpstes – kažkas negirdėto!“ Menas ir teisėsauga daug kam atrodo niekaip nederantys vienas su kitu.
       Policijos pareigūno darbais džiaugiasi Utenos savivaldybės administracijos atstovė Zita Mackevičienė: „Tai jaunas, pradedantis liaudies meistras. Labai kruopštus, kiekviena detalė apmąstyta, išjausta, tiksli.“ Paklausta, ar ne keista, kad policininkas kartu yra ir menininkas, p. Mackevičienė atsako, kad visai ne – Utenos policininkai yra labai mandagūs, tolerantiški ir geri.
       P. Šileika sako, kad šiuo metu Utenoje eksponuojami jo darbai tai – pirmasis toks viešas jo drožinių pristatymas visuomenei. Birželio mėnesį autorius su savo darbais dalyvaus Zarasuose vyksiančioje Utenos apskrities konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“.
      
       Meno kūriniuose darbo policijoje atspindžiai
      
       Paklaustas, kodėl jaunas, trisdešimt penkerių sulaukęs, žmogus susidomėjo tokiu senoviniu menu, p. Šileika kukliai atsako, kad nuo mažumės vyresniųjų buvo auklėtas, kad reikia gerbti savo tautos šaknis, savo tradicijas. Tad jaučiąs, kad privalo saugoti tautos paveldą. Raižydamas verpstes menininkas sakosi suderinantis ir tradicinio meno principus ir atrandąs daug erdvės saviraiškai, fantazijai.
       „Būna, pareini po tarnybos namo. O lauke taip gražu, toks pavasaris! Tai toks įkvėpimas užeina – kaip ranka nuima dienos nuovargį. Prisėdu prie savo dirbinių ir perkeliu tą pavasarinį džiaugsmą į verpstę“, – šypsosi p. Šileika. Sakosi, kad į verpstes sudeda visus savo išgyvenimus. Jose galėtume rasti tiek gamtos vaizdų, tiek ir šeimos gyvenimo bei darbo policijoje atspindžių. Suprantama, viskas užkoduota meno kalba, surašyta aštresnėmis ar švelnesnėmis figūromis, žvaigždutėmis, saulutėmis ir kitais simboliais. Pareigūnas pasakoja, kad verpsčių eskizų ant popieriaus nepiešia. Tiesiog ima medžio gabalą ir raštai lyg patys savaime atsiranda, tarsi rankos pačios žinotų, ką nori pasakyti širdis.
      
       Kaimynas policininkas? Bus saugiau ir ramiau
      
       Utenos rajono policijos komisariato pareigūnai gražiai kalba apie kolegą p. Šileiką. Apibūdina jį kaip ramaus būdo, principingą bei taktišką žmogų. Komisariate pareigūnas dirba budėtoju: atsakinėja į gyventojų telefono skambučius, registruoja skundus, operatyviai valdo mieste išdėstytas policijos pajėgas ir kt. Atrodo, lyg ir monotoniškas, rutininis darbas, tačiau reikalaujantis puikių bendravimo įgūdžių, greitos orientacijos. Juk dažniausiai skambina susijaudinę, įsikarščiavę žmonės. Tenka juos nuraminti, išgauti būtiną informaciją ir skubiai išsiųsti pagalbą. Vadovybė taip pat negaili gerų žodžių, ne kartą yra įvertinusi pareigūno kruopštumą ir sąžiningumą, mandagumą, puikų darbą. Pasak jų, menininko dvasia nė kiek netrukdo atlikti tiesioginių pareigų. O gal net atvirkščiai – leidžia jautriau, supratingiau ir dėmesingiau žiūrėti į žmonių nusiskundimus ir bėdas.
       Pareigūnas sakosi mylįs ir darbą, ir žmones. Gal todėl negalėjo prisiminti, kad kas iš aplinkinių būtų blogai apie jį kalbėjęs. „Neseniai persikraustėme su šeima į kitą namą. Dauguma jo gyventojų – pagyvenę žmonės. Tai jie apsidžiaugė mano kaimynyste, sakė – bus saugiau, ramiau gyventi. Dabar jei kokia bėda, reikia pagalbos, patys užeina. Man malonu pagelbėti, kuo galiu“, – prisipažino policininkas.
       Pono Šileikos kaimynas ponas Jonas pasakojo, kad nepatenkintų policininko kaimynyste jokiu būdu nėra. Visi džiaugiasi gražia policininko šeima, mato, kad darbštus, patikimas žmogus šalia gyvena. O ir p. Šileika prisideda prie bendruomenės gyvenimo, noriai su visais bendrauja. „Ir šiaip, nesiskundžiu policijos darbu, – sako uteniškis. – Manau, kad mano mieste nebloga tvarka. Jaučiuosi saugiai. Jau seniai neteko girdėti apie kokius policininkų nusižengimus: kyšininkavimą, blogą elgesį ar kita.“
      
       Gyvenimas p. Šileikai nebuvo labai dosnus – užaugo be šeimos, vaikų namuose. Gal todėl jis pats dosniai dalija ir savo jausmus, ir darbus. Su meile kalba apie šeimą, gausų būrį draugų, savo darbą policijoje. Didelė dalis jo sukurtų verpsčių išdovanotos po visą pasaulį, puikuojasi bičiulių namuose.
      
       Su pareigūno meno darbais galite susipažinti šioje nuorodoje:
       http://193.219.12.10/kultura/galerija/thumbnails.php?album=14