Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato patruliai Dainius Baltrūnas ir Virginijus Tumelis yra išgelbėję ne vieną gyvybę. Kartais už tai sulaukia padėkų, o kartais lieka tik traumos.
         
         Kova už gyvybę baigėsi trauma
         
         Akcijai „Pastebėk gerą policininką“ iš Panevėžio atsiųsta p. Vytauto istorija – gana šiurpi. Balandžio 6 dieną jis svečiavosi pas draugus, gyvenančius Panevėžyje, Darbo aikštėje. Viešnagę nutraukė iš gretimo namo sklindantys riksmai. Įsismarkavęs vyriškis grasino vienai iš kartu buvusių moterų, o paskui pareiškė nusižudysiąs. Moterys iškvietė policiją, kurios, laimei, neteko ilgai laukti – dar kelios minutės ir būtų buvę per vėlu.
         
         Pareigūnai p. Baltrūnas ir p. Tumelis pasakojo, kad atvyko jau barniams pasibaigus. Juos pasitiko dvi išsigandusios moterys – triukšmautojo žmona ir motina. Pats vyras buvo užsidaręs vonioje. Įsiveržę patruliai pamatė kraupų vaizdą. Vyriškis klūpojo pasikoręs ant gyvatuko, buvo jau pamėlęs. Patalpoje tvyrojo ašarinių dujų kvapas. Patruliai su didžiuliu vargu nutraukė virvę, atidarė langus ir ėmėsi gaivinti savižudį.
         
         Kaip pasakojo p. Baltrūnas, vyriškis atsigavo stebėtinai greitai. Iš pradžių nesusigaudė, kas vyksta, o paskui pašėlo, puolė muštis. Teko jį nuraminti jėga. Įsiaudrinęs savižudis pastūmė p. Tumelį ir šis susitrenkė koją. „Iš pradžių nieko tokio nejaučiau. Paskui pradėjo skaudėti, kreipiausi į medikus, – pasakoja p. Tumelis. – Įtaria, kad plyšo meniskas. Teks gultis į ligoninę, atlikti tyrimus. Taigi kol kas nedirbu.“
         
         Pašaukimas – gelbėti savižudžius?
         
         Šie pareigūnai gelbsti gyvybę ne pirmą kartą. Pasak komisariato darbuotojų, p. Tumelio „sąskaitoje“ – bene dešimt tokių istorijų. Kai kurie kolegos pusiau rimtai, pusiau juokais vadina jį pateptuoju – mat su savižudžiais jam tenka susidurti neįprastai dažnai. Štai vieną kartą ne darbo metu ėjo tiltu per Nevėžį. Prasilenkė su viena moterimi ir tarsi pajuto, kad jos už nugaros nebėra. Atsisuka – ir tikrai, ji nušoko tiesiai į upės vidurį. Nors ant tilto tuo metu buvo nemažai žmonių, niekas nesuskubo gelbėti nelaimingosios. Pareigūnas tik sušuko, kad kas nors iškviestų gaisrininkus, o pats pasileido prie vandens.
         
         „Buvo vasario mėnuo, slidu, o šlaitas labai status, – prisimena p. Tumelis. – Šiaip ne taip pasiekiau moteriškę. Ji buvo apsivilkusi kailiniais, kurie traukė ją į dugną, tad ištraukti į krantą ją buvo nelengva. Paskui vienas vyrukas padėjo ją užnešti šlaitu aukštyn, kur laukėme greitosios medicinos pagalbos automobilio.“
         
         Atvažiavus medikams, lediniame vandenyje permirkęs pareigūnas tiesiog... nuėjo namo. „Tai kad netoli gyvenu. – gūžteli pečiais jis. – Namie palindau po karštu dušu ir atsitirpinau. Tuo viskas ir baigėsi.“ Vėliau išgelbėtoji susirado jį, dėkojo, kad neliko abejingas, kad rizikuodamas savo gyvybe išgelbėjo josios.
         
         Nuotykių dienoraščio nerašo
         
         Paklausti, ar nebaisu šokti žiemą į vandenį, eiti į butą, kuriame galbūt siautėja girti, ginkluoti pažeidėjai, pareigūnai atsako, kad paprastai tą akimirką ir nesusimąsto, kiek čia to pavojaus yra. Jau viskam pasibaigus paaiškėja, kad visaip čia galėjo nutikti. „Tiesiog dirbame savo darbą, – sako p. Tumelis. – Kaip statybininkas mūrija namą, taip ir mes darome tai, kas mums ir priklauso.“ „Panašių iškvietimų būna daug. Kur jau čia prisiminsi visus, – sako p. Baltrūnas apie istoriją iš Darbo aikštės. – Šiandien atsitiko, ryt pamiršai, nes jau kitas įvykis. Nerašysi gi dienoraščio.“
         
         Savižudžio gelbėjimo operacijos liudininkas p. Vytautas prisipažino, kad šis įvykis sukėlė jam daug minčių: „Iš vienos pusės, tikrai liūdna dėl žmonių, kurie neįvertina policijos teikiamos pagalbos, neįvertina sunkaus žmonių darbo, dirbamo vien tik dėl jų saugumo ir gerovės. Iš kitos pusės, tikrai džiugu yra suvokti, kad mūsų policijoje tarnauja pareigūnai tikrąja to žodžio prasme, žmonės kurie pasirinko ir dirba šį pavojingą ir sunkų darbą ne dėl kokių nors kitų paskatų, o būtent iš paprasto noro tarnauti mums, Lietuvos Respublikos piliečiams.“
         
         
         
         Jei ir Jūs norėtumėte papasakoti kokį nors panašų nutikimą – dalyvaukite akcijoje „Pastebėk gerą policininką“. Skambinkite nemokamu telefono numeriu 8 800 50112, rašykite laiškus adresu Vidaus reikalų ministerija, akcijai „Pastebėk gerą policininką“, Šventaragio g. 2, LT-01510 Vilnius, el. laiškus adresu pastebejau@pastebek.lt arba užpildykite anketos formą tinklalapyje www.pastebek.lt.