Darbo laiko apskaitos naujovės

 Projektu siūloma nustatyti, jog kasdieninė darbo laiko trukmė vidutiniškai negali viršyti 8 val. Bendroji darbo laiko norma liktų 40 val. per savaitę. Taip pat siūloma nustatyti, kad vidutinis maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 val. Projekto iniciatoriai, atsižvelgdami į tai, kad Darbo kodekso 152 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, preziumuoja, kad per savaitę ilgiausiai būtų galima dirbti 52 valandas. Teigiama, kad toks režimas negali trukti nuolat, nes nustatytas maksimalus viršvalandžių skaičius per metus. Projekto iniciatorių nuomone, būtent tokios darbo laiko organizavimo naujovės leistų lanksčiau planuoti įmonės darbo laiką ir darbo procesus.

  Šiuo metu galiojantis DK numato, kad maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Tokia maksimali savaitinio darbo laiko norma nustatyta, kad būtų užtikrintas paros (DK 160 str.)  ir savaitės nepertraukiamas poilsis (DK 161 str. 5 d.), tuo užtikrinant darbuotojui galimybes atsistatyti darbingumą, turėti laisvalaikį. Taigi, nėra labai aišku, kaip įgyvendinant siūlomą darbo laiko reguliavimą, bus užtikrintos minėtosios garantijos darbuotojams.

Gana teigiamas projekto iniciatorių siūlymas  -  aiškiau reglamentuoti, jog suminė darbo laiko apskaita apskaičiuojama nuo normalios darbo laiko savaitės trukmės. Atitinkamai projekte  dėl to siūloma reglamentuoti taip:  „Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus (keturiasdešimt darbo valandų per savaitę, o darbuotojams, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas ar ne visas darbo laikas, – pagal jiems nustatytą sutrumpintą darbo laiką ar ne visą darbo laiką per savaitę)“. Taip pat siūloma ilginti maksimalią savaitės darbo laiko normą ir nepertraukiamai funkcijas atliekančiose įstaigose, padaliniuose dirbančių asmenų atžvilgiu, įtvirtinant, kad vidutiniškai gali būti dirbama iki 48 valandų per savaitę.

Šiuo metu DK įtvirtinta, kad darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti  4 valandų ir 120 valandų per metus. Ilgesnė metinė viršvalandžių norma (max. iki 180 valandų) gali būti nustatyta tik kolektyvine sutartimi. Projekte siūloma tokį reguliavimą papildyti, numatant, kad nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties didesnė viršvalandžių norma gali būti nustatoma darbo tvarkos taisyklėse. Kadangi kolektyvinė sutartis priimama darbdavio ir darbuotojų atstovų bendru susitarimu, o darbo tvarkos taisykles darbdavys dažnai patvirtina vienasmeniškai, nederindamas su darbuotojais ar jų atstovais, tad toks siūlomas reguliavimas gali sudaryti sąlygas darbdaviams vienašališkai bloginti darbuotojų padėtį ilginant darbo laiką.  

Taip pat siūloma nustatyti, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo laiko trukmė viena valanda švenčių dienų išvakarėse netrumpinama tuo atveju, kai jiems viena valanda sutrumpinamas darbo laikas kitu metu per apskaitinį laikotarpį. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą tenka dirbti ir šventinėmis dienomis ir nėra pagrįsta tai, kad prieš šventinę dieną turi būti trumpinama  darbo diena, o švenčių dieną dirbama visą dieną. Todėl siūloma nustatyti galimybę šią valandą sutrumpinti per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį.

Šiuo atveju nuostatoje nėra įtvirtinta, ar pats darbuotojas gali pasirinkti, kada jam labiausiai tiktų sutrumpinti darbo dieną ir taip kompensuoti už laiką, kada jis turėjo dirbti prieš šventinę dieną. Nes pagal tokią nuostatą nukenčia tik darbuotojo interesai -  jam nesudaromos galimybės ankčiau išeiti iš darbo ir pasiruošti šventėms, tad atitinkamai turi būti nustatomas kompensacinis mechanizmas. 

Projekte taip pat siūloma panaikinti nuostatą dėl naktinio darbo laiko sutrumpinimo viena valanda.

Siekiant sumažinti administracinę naštą darbdaviams, projekte siūloma suteikti  ūkio subjektams teisę naudotis darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Šiuo metu darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.

DK numatyta, kad tik kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais gali būti nesilaikoma bendros tvarkos dėl darbo grafikų skelbimo (ne vėliau kaip dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo). Projekte siūloma įtvirtinti reguliavimą, kad tokie išimtiniai atvejai nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties galėtų būti numatomi darbo tvarkos taisyklėse.

Poilsio laiko apskaitos naujovės

Siūloma nustatyti, kad kasmetinės atostogos suteikiamos darbo dienomis. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė būtų 20 darbo dienų (kai nustatyta penkių darbo dienų savaitė),  24 darbo dienos (kai nustatyta šešių darbo dienų savaitė) arba 28 darbo dienos (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu). Atitinkamai siūloma konvertuoti atostogų suteikimą darbo dienomis ir toms darbuotojų kategorijoms, kurioms šiuo metu suteikiamos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos ar prailgintos   iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių kasmetinės atostogos.

Paliekama darbuotojui teisė prašyti suteikti kasmetines atostogos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip paeiliui einančių 10 darbo dienų (esant penkių darbo dienų savaitei), arba 12 darbo dienų (eant  šešių darbo dienų savaitei) arba 14 darbo dienų (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu).

Kasmetinių papildomų atostogų trukmė, suteikimo sąlygos ir tvarka būtų nustatoma   Vyriausybės tik įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų.  Kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustatytų kolektyvinė sutartis, o jei nesant darbo tvarkos taisyklės.

Šiuo metu pagal DK dėl papildomų atostogų trukmės ar suteikimo visų rūšių įstaigos, įmonės ar organizacijos turi vadovautis Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse galima nustatyti tik  didesnės trukmės papildomas atostogas, bet jų negalima sutrumpinti, ar kitais pabloginti asmenims, kurie gal pasinaudoti teise į tokios rūšies atostogas, padėtį. Numatant galimybę darbdaviui reglamentuoti trukmę, suteikimo tvarką, gali sumažėti galimybės darbuotojams pasinaudoti šios rūšies papildomomis atostogomis.

Siūloma nustatyti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimą ne daugiau kaip už trejus metus. Projekto iniciatorių nuomone, kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos kiekvienais metais. Ir tiek darbdavys privalo, tiek darbuotojas turi būti suinteresuotas panaudoti šias atostogas. Ribojimas mokėti ne daugiau kaip už trejus metus labiau motyvuotų darbuotojus panaudoti atostogas ir leistų įgyvendinti kasmetinių atostogų tikslą (darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumui). Termino paskirtis – paskatinti darbuotoją priimti pagrįstą sprendimą dėl savo pažeistų teisių ir interesų gynybos.

Siūloma numatyti galimybę dėl nemokamų atostogų susitarti šalims dėl kitų atvejų nei numatyta DK 184 str. 1 dalyje (sudaryti santuoką, murusio šeimos nario laidotuvėms ir pan.) ir remiantis darbo tvarkos taisyklėse numatyta tvarka, jei  įstaigoje nėra pasirašytos kolektyvinės sutarties.

Darbo apmokėjimo naujovės

Siūloma pripažinti netekusiu galios straipsnį, numatantį darbo užmokesčio indeksavimą, kadangi, projekto iniciatorių nuomone,  praktikoje jis nėra veikiantis. Be to, jis neatitinka Darbo kodekse įtvirtintos nuostatos, jog darbo sutarties šalys pačios sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, o mėnesinė alga (valandinis atlygis) negali būti mažesni už nustatytus minimaliuosius dydžius. 

Pastebėtina, kad indeksuojant darbo užmokestį siekiama visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl prekių ar paslaugų kainų pokyčių prarastas pajamas. Jis susijęs su darbo užmokesčio minimumo nustatymu, tad panaikinant minėtąją nuostatą galimai bus apsunkintas darbo užmokesčio minimumo padidinimo mechanizmo įgyvendinimas.

Siūloma pakeisti tvarką dėl darbo poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal  grafiką, kompensavimo. Šiuo metu numatyta, kad darbuotojui už minėtą darbą gali būti pasirinktinai kompensuojama mokant dvigubai, suteikiant  darbuotojui  per  mėnesį  kitą  poilsio dieną arba tą dieną  pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Projekte numatoma, kad  pasirinkus paskutinius du kompensavimo būdus, darbuotojui būtų mokamas už tas dienas ne vidutinis darbo užmokestis, o darbo užmokestis, pvz. tik tas, kuris sulygtas darbo sutartimi. Kadangi skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, įskaitomi ir mokėtini papildomi priedai bei priemokos, numatant DK tik darbo užmokestį, galimai sumažės poilsio dieną ne pagal grafiką dirbančių asmenų pajamos.

Projekto iniciatoriai, siekdami mažinti administracinę naštą darbdaviui, kaip vieną iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių siūlo atsisakyti darbdaviui šiuo metu DK numatytos pareigos informuoti darbuotojus apie jiems mokamą darbo užmokestį, įteikiant atsiskaitymo lapelius.  Darbuotojas apie jam priskaičiuota, atskaičiuotą ir išmokėta darbo užmokestį galėtų sužinoti tik pats dėl to kreipdamasis į darbdavį. Numatyta, kad  darbuotojo informavimo apie darbo užmokestį tvarka būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant, − darbo tvarkos taisyklėse.

Siūloma papildyti reguliavimą dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos numatant, kad atsiskaitoma ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, išskyrus, kai šio Kodekso 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais susitariama atsiskaityti vėliau (t.y. šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais numatytais pagrindais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu).

Naujovės kitais klausimais

Siūloma nustatyti galimybę konkrečių darbų ir pareigų sąrašą dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudaryti ir darbo tvarkos taisyklėse, kai nėra kolektyvinės sutarties.  Šiuo metu DK numato, kad pareigybių sąrašas ir konkretūs darbai turi būti įvardinti kolektyvinėje sutartyje. Projekto iniciatorių teigimu, kolektyvinių sutarčių apie 20 procentų visų įmonių, tuo tarpu darbuotojų, dirbančių su materialinėmis vertybėmis, yra beveik visose įmonėse.

Siūloma nustatyti, kad jeigu teismas pripažįsta darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbdavys nesutinka, kad darbuotojas būtų grąžintas į pirmesnį darbą, teismas darbuotojui priteisia jam  nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Darbuotojui darbdavys kartu (kaip sankciją) išmoka darbuotojo vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nuostatos siūlomos atsižvelgiant į tai, kad praktikoje teismo procesas užsitęsia ir vėlesnis darbuotojo grąžinimas į darbą sukelia problemų visam darbo procesui.

Šiuo metu darbdaviui nesuteikta teisė vienašališkai nesutikti dėl darbuotojo grąžinimo į pareigas, jei atleidimas pripažintas neteisėtu. Darbdavys turi įrodinėti, kad  darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių.

(Pabaiga)

Parengė teisininkė Simona Risovaitė