Prieš dvidešimtį metų (kovo 21 d.)  Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis laišku kreipėsi į tūkstančius Lietuvos pareigūnų kviesdamas, juos nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turinčius šio darbo patirties, prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, nes pareigūnai labai reikalingi valstybei. „Aukščiausioji Taryba užtikrina, kad bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje“.

Skaitant šį dokumentą, kuris dvelkia dvasingumu ir pakilia bei ryžtinga ano meto žmonių nuotaika, svarstau, kiek dabartinių Seimo narių dabar galėtų kažką panašaus pasirašyti?

Panašu, kad dabar Seimo nariai mieliau pasirašytų po frazėmis, kuriomis siekiama atsisakyti socialinių garantijų, ilginti tarnybos amžių, o tarnybą sovietinėje armijoje prilyginti koloboravimui su okupantais. 

Žinia, kad pareigūnai maždaug nuo 1999 priversti nuolat bylinėtis dėl to, kas jiems turėtų ir taip priklausyti. Dauguma iš tų, į kuriuos prieš dvidešimt metų kreipėsi Aukščiausiosios tarybos pirmininkas V.Landsbergis, šiandien vos galą su galu suduria.

Tik šį kartą nerašysiu apie tai, kas kiek uždirba. Dabar sunku visiems, todėl galima sakyti, kad laimingi tie, kurie dar turi darbą. Bet anuomet buvo ne mažiau sunku – tie, kas stojo ginti šalies, rizikavo ne mažiau nei Aukščiausiosios tarybos nariai. Tik pastarieji savo pastangas neilgai trukus įvertino: išsidalijo paskyras automobiliams, žemės sklypus, pasirūpino savo ir net savo artimųjų karjera, kai kurie sukūrė ištisas dinastijas. Pradėjo plataus masto prekybą, kuri tęsiasi iki šiolei. Prekyba „išsibujojo“ tiek, kad išteklių šaltiniai tapo iš esmės nebesvarbūs. Dar daugiau - specialiais politiniais sprendimais netgi diegiamos šėšėlinės ekonomikos skatinimo priemonės, kitaip tariant, kad galėtų klestėti tie, kurie paprastai yra už įstatymo ribų. Tuo tarpu tiems idealistams, kuriems tas profesoriaus pasirašytas laiškas buvo skirtas, tokioje terpėje vietos lieka vis mažiau.

Taigi, grįžtu prie klausimo, kiek politikų šiandien pasirašytų po kreipimusi, kurį prieš 20 metų padarė Aukščiausioji taryba?

Kol svarstote, pasakysiu,Valstybės atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse mąstau, ką patarti operatyvininkams, kurie klausydamiesi pokalbių kontrabandos ar stambios vagystės byloje išgirsta savo viršininko balsą.  Anksčiau būčiau pasakęs, informuok vadovą, jei nepadės – ministrą. Dabar žinau, kad to viršininko kandidatūra ir veikla greičiausiai bus suderinta  ne tik su abonentinės partijos ministru, bet ir su Premjeru ar buvusiu premjeru, o galbūt vienos iš solidžiausių partijų lyderiu, kurio veikla, pasirodo, finansuojama iš kontrabandos lėšų. Su kažkuo tikrai bus suderinta.

Todėl svarstau – greičiausiai nepasirašys.