Asmenys, turintys teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai yra nustatyti Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau- Įstatyme). 2006 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Įstatymo pataisas, kuriomis nuspręsta  į stažą pensijai gauti  nebeskaičiuoti faktinio tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laiko  iki 1990 m. kovo 11 d.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės,  maitintojo netekimo kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal šį Konstitucijos straipsnį gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos, pensijos ar socialinė parama, tarp jų - pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos). Minėta, kad ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto. Pareigūnų pensijos mokėjimas, galima teigti, yra dalis sutarties su Valstybe, kuri kaip darbdavys atitinkamai įsipareigoja pareigūnams teikti tam tikras socialines garantijas. Taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2003 m. liepos 04 d. nutarime konstatuojama, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata "valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti, nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais,  kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme  nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu  nustatant  tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį  reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų.

Kaip jau minėta, viena iš sąlygų, kuriai esant pareigūnui gali būti mokama valstybinė pareigūno pensija, pagal galiojančius įstatymus yra ta, kad asmuo ištarnautų 20 ar daugiau metų. Toks stažas skaičiuojamas remiantis Įstatymo 16 straipsniu. Stažas suprantamas  kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka ar už juos mokamos įmokos, t.y. kaip laiko tarpas, per  kurį asmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas. Tai reiškia, kad asmuo, savo darbu sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų - ir socialinio draudimo lėšas, įgyja teisę į pensiją kaip teisės į nuosavybę formą. Todėl teisė į pensiją  yra suprantama ir ginama kaip viena iš asmens nuosavybės formų.

Teisė į pensiją kaip teisė į nuosavybę

Asmens reikalavimai išmokėti jam paskirtą pensiją yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir  pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucijos 23 straipsnis nustato: "Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."  Konstitucijos  23 straipsnis suponuoja  tai, kad nuosavybė negali būti atimta (išskyrus atvejus, kai už ją teisingai atlyginama). Nuosavybės teisę gina tarptautinės teisės aktai. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo 1  straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti save nuosavybe, kad iš nieko negali būti  atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir  tik remiantis įstatymu arba tarptautinės  teisės bendraisiais principais, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti ir tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos žmogaus teisių teismas aiškindamas pensijų skyrimo prasmę, teisę į pensiją sieja su teise į nuosavybę. Taigi, kiekvieno asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir ekonominiams interesams (byla Tre TraktŠrer Aktiebolag prieš Švediją, 1989 liepos 7), teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją, 1996 rugsėjo 16), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus, 2002 birželio 4) ir kt.. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją yra ginama asmens turima nuosavybė ar turtas, taip pat ir teisiniai reikalavimai (pretenzijos), kuriais remdamasis pareiškėjas gali įrodinėti, jog turi bent "teisėtą lūkestį" disponuoti nuosavybe (Malhous prieš Čekijos Respubliką, 2000 gruodžio 13).

 Pažeisti pareigūnų teisėti lūkesčiai

Konstitucijos 52 str. laiduojama teisė gauti pensiją suformuoja asmens teisėtą lūkestį ir teisinio tikrumo principą, kad jis turėdamas reikalaujamą stažą gaus pensijos išmokas ir tuo įgis nuosavybę, garantuojančiajam atitinkamą pragyvenimo šaltinį. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taikant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį nepaneigia pensinio aprūpinimo ar socialinės apsaugos pertvarkymo galimybės. Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes (Jankovic prieš Kroatiją, 2000 spalio 12), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama socialinę politiką, turi pakankamai plačias galimybes keisti pensijų dydžius. Tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad keičiant šios srities teisinį reguliavimą būtina paisyti tam tikrų reikalavimų. Antai Teismas yra pažymėjęs, kad vartojamos priemonės turi atitikti siekiamą tikslą, valstybės įsikišimas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp bendro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises (byla Azinas prieš Kiprą, 2002 birželio 20, byla Spadea ir Scalabrino prieš Italiją, 1995 rugsėjo 28,  ir t.t.).

Aptariamu atveju valstybė buvo numačiusi skaidrią pareigūnų pensijų mokėjimo sistemą. Pareigūnai, dirbę Valstybei, turėjo teisėtų lūkesčių. Tačiau keisdama šią politiką valstybė turi aiškiai nurodyti kokių tikslų ji siekia. Deja, aptariamu atveju valstybė to nepadarė, todėl buvo pažeistas teisinės valstybės principas (valstybės veiksmai nebuvo skaidrūs ir nuspėjami, pareigūnai prarado teisinį tikrumą dėl savo perspektyvų ir ateities).

Teisinio tikrumo ir saugumo principų ignoravimas

Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui. Teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir išimtiniais atvejais pensijų mokėjimo reglamentavimas negali būti keičiamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; tai turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje McLeod prieš Didžiąją Britaniją pažymėjo, kad nors teisė kaip visuomenėje vykstančių procesų atspindys, turi keistis ir prisitaikyti prie esamos situacijos, kiekvienas asmuo turi galėti protingai numatyti teisės akto pakeitimo galimybes bei keliamas pasekmes. Informacija apie tai turi būti prieinama kiekvienam asmeniui ir numatoma ( EŽTT  byla  Amann prieš v. Šveicariją).

Be to, jeigu pensijų teisinis reguliavimas būtų pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu teisinio reguliavimo pakeitimu sudaromos prielaidos diskriminuoti jaunesnius ir vyresnius pareigūnus, kadangi asmenims stažas skaičiuojamas skirtingai esant tokiomis pačiomis aplinkybėmis (t.y. tarnavus tokiomis pačiomis sąlygomis). Europos žmogaus teisių teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog diskriminacija Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 14 straipsnio prasme yra ir tada, kai skirtingų sąlygų taikymas vienodomis aplinkybėmis nepagrindžiamas objektyviomis ir protingomis aplinkybėmis (pvz. 2002 lapkričio 26 byloje Bucheň V. Čekijos Respublika) arba kai nėra jokio protingo proporcingumo ryšio tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. 

Atsižvelgus į šias nuostatas visiškai aišku, kad toks Įstatymo pataisų priėmimas prieštarauja Konstitucijoje, tarptautiniuose teisės aktuose bei teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms, pažeidžia teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, sudaro prielaidas diskriminuoti jaunesnius pareigūnus vyresniųjų atžvilgiu.

Konsultaciją parengė LR ITĮPS teisės skyriaus vadovė Rūta Žukaitė