V. Mykolaičio-Putino g. 5 Vilnius, LT-03106 | Telefonas (8~5) 271 6118 | Faksas (8~5) 212 3273 | El. paštas info@pareigunai.lt

LT | EN | RU |
2021-09-23 ketvirtadienis, 15:32

Mes bendradarbiaujame su šiais advokatais
UŽ KĄ BALSUOTI?

Vilniaus universiteto docentas Minatautas Bložė: aš už dalyvavimą rinkimuose ir pasirinkimą
2008-09-22

Pareigūnai.lt kalbina VU tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentą Mintautą Bložę, kuris minėtame institute dėsto Lietuvos politinės sistemos, Vakarų Europos politinės partijos ir partinės sistemos kursus, taip pat aktyviai domisi politinių partijų istorija ir dabartimi. Jis mielai sutiko  atsakyti į mūsų klausimus apie artėjančius rinkimus, Lietuvos politinės sistemos ypatumus ir problemas,  valstybės tarnybą ir kt. Pokalbis buvo netrumpas, tačiau manome, kad skaitytojai, ypač abejojantys, ar dalyvauti rinkimuose ir po šių rinkimų į Seimą nesitikintys pozityvių pokyčių,  šiame straipsnyje ras įdomių įžvalgų bei patarimų. 

- Gerbiamas Docente, kaip manote, ar artėjantys Seimo rinkimai gali atnešti pozityvių pokyčių mūsų valstybėje?

- Atsakydamas į šį klausimą, trumpai apibūdinsiu rinkimų procesą.

Rinkimai galimi tik demokratinėje visuomenėje, o kad rinkimai būtų tikri, jie patys turi būti demokratiški. Išskiriami šie pagrindiniai rinkimų pricipai:

·   Visuotinumo principas;

·   Laisvės principas – piliečiai laisvai pasirenka kandidatus, taip pat jie laisvai renkasi, dalyvauti rinkimuose, ar nedalyvauti;

Dalyvauti rinkimuose būtina. Kodėl būtina? Nes balsuodamas už konkretų kandidatą, pavedi jam atstovauti save ir valdyti šalį. Jeigu nedalyvauji rinkimuose, tai nedidelė dauguma apsprendžia, kas valdys. Demokratinėse šalyse dalyvavimas rinkimuose yra itin skatinamas.

Kai į rinkimus ateina mažesnė dalis rinkėjų, nei numato įstatymas, rinkimai neįvyksta;

·    Lygybės principas: rinkėjai turi teisę rinkti (aktyvi teisė) atstovus, taip pat turi teisę ir patys būti išrinkti (pasyvi teisė);

·    Viešumo principas: šis principas apima visus rinkimų aspektus;

·    Slaptumas - niekas be rinkėjo valios neturi teisės žinoti, už ką jis balsavo.

Jeigu šie principai yra įgyvendinami, tai galima teigti, kad rinkimai yra demokratiški. Lietuvoje, manau, visi principai yra juridiškai įgyvendinami, išskyrus lygybės principą, todėl  kad pas mus visi „lygūs“, bet tarp tų lygių yra dar „lygesnių“. Mūsų šalyje tai pasireiškia mišria Seimo  rinkimų sistema: pusė Seimo narių (71 narys) yra  renkami vienmandatėse apygardose, t. y. renkamos asmenybės, o kita dalis – daugiamandatėse apygardose, pagal partijų sąrašus. Kai tas pats atstovas kandidatuoja ir vienmandatėje, ir daugiamandatėje apygardoje, tai lygybės principas yra pažeidžiamas, nes tokiam kandidatui yra suteikiamas dvigubas šansas. Visų pirma, tai naudinga partijų vadams, nes tokiu atveju jie yra beveik garantuoti, kad pateks į Seimą, ir be to tokios „figūros“ gali „patempti“ visą partiją. Pavyzdžiui, aš balsavau už Petraitį, jis sąraše buvo aukštose pozicijose, ir staiga jis „iškrenta“ iš sąrašo, tuomet jo balsas atitenka Jonaičiui, kuris sąraše buvo pažymėtas žemesniu numeriu, bet už kurį nebalsavau, nes jo kandidatūra man nepriimtina.

-  Jūsų nuomone, kaip šį nelygybės principą galima būtų eliminuoti?

-   Yra dvi išeitys. Pirmoji, gana radikali, bet, mano manymu, veiksminga - atsisakyti kurios nors vienos - vienmandatės arba daugiamandatės (proporcinės) - rinkimų sistemos. Kitas klausimo sprendimas – uždrausti  kandidatui dalyvauti vienu metu ir vienmandatėje, ir daugiamandatėje apygardose: jeigu jis pasirenka kandidatuoti proporcinėje rinkimų sistemoje, tai jam neturėtų būti leidžiama dalyvauti vienmandatėje apygardoje, ir atvirkščiai. Rinkimų sistemą pakeisti gali tik Seimas, tačiau, žinoma,  politikai tuo nėra suinteresuoti.

Taigi, manau, kad šie rinkimai neduos itin pozityvių rezultatų, nes  Lietuvoje ne tik nesiformuoja „kairė“, „dešinė“ ir  „centras“, bet šios politinės srovės vis labiau „skiedžiamos“ įvairių pakraipų partijomis ir prapuola ideologinis aspektas. Netgi Prezidentas šįkart numato „vaivorykštės“ politiką. O „vaivorykštinė“ politika, pvz., socialdemokratų ar liberaldemokratų sąjunga su konservatoriais yra sunkiai įsivaizduojama, be to, tokia koalicija nėra gera .

Mano įsitikinimu, po šių rinkimų niekas neturės apčiuopiamos daugumos, kuri susiformuoja tada, kai partija rinkimuose surenka apie 25 proc. mandatų. Tuomet ji gali besąlygiškai dalyvauti vyriausybės (koalicijos) formavime. O absoliučios daugumos tikriausiai net ir didžiausias optimistas nesitiki šiuose rinkimuose, nes tokiai daugumai suformuoti yra būtina surinkti 50 proc. mandatų ir vieną balsą. Apskritai, manau, kad šie rinkimai atspindės tai, kokia šiuo metu yra visuomenė, o ji, deja yra politiškai nebrandi.

-   Gal galite apibūdinti „vaivorykštės“ politiką?

-  Kaip vaivorykštėje yra įvairių atspalvių, taip ir „vaivorykštinėje“ politikoje egzistuoja įvairios partijos. Šioje politikoje partijų skaičius neturi itin didelės reikšmės, daug svarbiau partijų įvairovė ir skirtingumas. Gali jų būti ir nedaug, bet jeigu jos bus skirtingų pakraipų, tai jau bus „vaivorykštės“ politika.

Vienas svarbus dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį: Lietuvoje eilinis rinkėjas sunkiai susigaudo, kuri partija yra dešinės, o kuri – kairės pakraipos. Vakarų šalyse socialdemokratų ir konservatorių ideologijos yra aiškiai atskirtos. Tuo tarpu, mūsų šalyje dabartiniu metu konservatorių keliamos idėjos dažnai panašesnės į kairiųjų (socialdemokratų), ir atvirkščiai – socialdemokratų pažiūros panašesnės į dešiniųjų, konservatorių. Tokia situacija ir sudaro prielaidas formuotis „vaivorykštinei“ politikai.

Paprastai “vaivorykštės“ koalicijos sudaromos, kai šaliai gresia rimti įvykiai, pavojai - tuomet atsisakoma visų principų, ir politinės partijos vienijasi, jungiasi dėl šalies gerovės ir saugumo. Tačiau Lietuvos valstybingumui šiuo metu pavojaus nėra, tai ir „vaivorykštės“ koalicija nėra tikslinga ir būtina.

 -  Koks Jūsų, kaip politologo ir žmogaus, puikiai išmanančio politinių partijų istoriją ir dabartį, Lietuvos politinę sistemą, požiūris į naująsias partijas, tokias, kaip „Frontas“ ar „Tautos prisikėlimo partija“, kurios susikūrė vos prieš kelis mėnesius (ne paslaptis, jog dauguma A. Valinsko vadovaujamos partijos narių yra menininkai, aktoriai, muzikantai ir pan.)? Jūsų nuomone, ar jos bus pajėgios ir kompetentingos , lyginant su tradicinėmis partijomis, spręsti esminius politinius klausimus?

-   Pasaulyje egzistuoja vadinamoji „atominizuota“ partinė sistema, pvz., Malaizijoje: ten partijų yra daugiau, nei vietų Parlamente. Partijos susikuria tik rinkimams, ir jeigu jos laimi, tai jų veikla tęsiasi tik vieną kadenciją, o šiai pasibaigus, nutrūksta ir partijų veikla. Lietuvoje taip pat kurį laiką buvo egzistavo panaši tendencija.

Manau, kad „Fronto“ partija bando sukurti legalią kairiąją partiją, nes pasaulyje kairiausiomis laikomos komunistų partijos. Visame demokratiniame pasaulyje, taip pat ir JAV, egzistuoja komunistų partijos, joms leidžiama laisvai veikti. Kadangi šiuo metu Lietuvos socialdemokratų partijos pozicijos panašios į dešiniųjų, tai „Frontas“ gali užimti tikros kairiosios partijos pozicijas. Gali būti, kad ji bus parlamentinė partija. Mažai tikėtina, kad ši partija įveiks 5 proc. barjerą, t.y. turės 4 balsus Seime, bet vienas kitas atstovas, manau, tikrai bus.

Kalbant apie „Tautos prisikėlimo“ partiją – neabejoju, kad jie turės keletą vietų Seime, bet netikiu, kad jie turėtų kokią nors reikšmę, sprendžiant politinius klausimus. Juk jie yra tikri leniniečiai: Leninas kažkada yra pasakęs, kad visi, net ir virėja gali valdyti valstybę. Manau, jog šios partijos įsteigimas yra tik kelių asmenų parėmimas ir humoras (atsiminkime V. Šerėno kandidatavimą į Prezidento postą). Jie yra „šoumenai“. Politikas turi turėti šiek tiek „šoumeno“ bruožų, bet pirmiausia jis turi mokėti valdyti valstybę. O šios partijos kandidatai yra „šoumenai“, lendantys į politiką. Tačiau ne „šoumenų“ funkcija yra valdyti valstybę. Manau, kad jų dalyvavimas politikoje nedarytų garbės nei valstybei, nei Seimui, nei jo darbui.

Apskritai, partijos turėtų rinktis rimtus ir atsakingus žmones, o ne bet kokia kaina siekti populiarumo. Tarkime, A. Zuoko partija (Lietuvos liberalų ir centro sąjunga), į sąrašus įtraukdama pagarsėjusią I. Renau, mano manymu, padarė didelę klaidą. Vien dėl to aš nebalsuosiu už šią partiją, netgi jeigu anksčiau ir būčiau nusprendęs už ją balsuoti. Liberalcentristai puikiai pasinaudojo kilusiu ažiotažu dėl I. Renau problemos ir visuomenėje formuojama opinija apie ją. Juk beveik per visus televizijos kanalus pastaruoju metu tik ir matome reportažus apie I. Renau.

Pritariu Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekano E. Nekrašo nuomonei, kad ji tam tikra prasme yra nusikaltėlė. Taigi, šiuo atveju A. Zuoko partija „stoja“ ir prieš teisę, nes jeigu I. Renau taptų parlamentare, ji būtų nepakaltinama. Bet manau, kad, jeigu ji bus išrinkta, Lietuva patirs labai rimtų nuostolių:  tarptautinės teisės (šiuo atveju, Europos sąjungos teisės) normų nesilaikymas pakenks valstybės įvaizdžiui ir prestižui. Neabejoju, kad bus ir finansinės sankcijos mūsų šaliai už tarptautinės teisės  normų pažeidimus.

Gal galėtumėte trumpai apžvelgti Lietuvos politinių partijų perspektyvą, tendencijas?

-    Partijas galima skirti į tradicines ir naujas. Tradicinės partijos ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje turi tam tikras susiklosčiusias tradicijas, pavyzdžiui., socialdemokratų partija, valstiečių liaudininkų partija, liberalų partija (ji ilgainiui paprastai suskyla į daugiau partijų, kurios konfrontuoja tarpusavyje, kaip ir dabar Lietuvoje). Taip pat tradicinėmis laikomos konservatorių partijos, tarkime, tautininkų sąjunga, krikščionių demokratų ir kt. Beje, gaila, tačiau pastaroji partija šiuo metu yra visiškai sužlugusi. Jos žlugimas prasidėjo tada, kai sudarė koaliciją su Tėvynės sąjunga. Vieni buvo stiprūs (Tėvynės sąjunga), kiti – silpni (Krikščionių demokratų partija). Kodėl „silpnam“ reikėjo jungtis su „stipriu“? Tam, kad galėtų dalintis atsakomybe.  Lietuvos krikščionių demokratų partija kadaise turėjo labai stiprias pozicijas, ypač tarpukario Seime: ji laimėjo rinkimus Steigiamajame Seime, o Pirmajame ir Antrajame Seime ši partija turėjo daugumą. Po nepriklausomybės atkūrimo modernioji Krikščionių demokratų partija taip pat buvo gana įtakinga, tačiau šiuo metu tikrąsias šios partijos pažiūras atstovauja vos keli politikai, nes po koalicijos sudarymo ją „suvalgė“ Tėvynės sąjunga. Manau, kad Lietuvos visuomenei Krikščionių demikratų partijos praradimas yra didžiulis nuostolis. Atsigauti šiai partijai bus labai sunku. Ji prarado ne tik dabartinį, bet ir istorinį įdirbį. Tam įtakos turėjo lyderių nebuvimas bei vienkartinis noras laimėti.

Perspektyvas turi tos partijos, kurios yra suformavę savo išskirtinę, aiškią ideologiją. Kuo mažiau jos nukrypsta nuo tos ideologijos, tuo didesnes perspektyvas turi; kuo daugiau nukrypsta nuo savo pažiūrų, tuo daugiau niveliuojasi ir nyksta. Todėl Lietuvoje staigaus populiarumo susilaukia partijos, kurios „garsiai šaukia“, tačiau ilgainiui jos išnyksta arba išlieka tik koalicijoje su stambesnėmis partijomis (pavyzdžiui, Naujoji sąjunga, Darbo partija ir kt). Beje, partijų gausa susiformuoja, kai valstybėje susidaro tam tikros sąlygos. Pagrindinis, veiksnys, skatinantis partijų kūrimąsi, manau, yra ekonominė padėtis. Kuo šalies ekonominė padėtis blogesnė, tuo daugiau partijų atsiranda, kurios imasi „mesijo“ vaidmens. Visuomenei politiškai bręstant, turėtų mažėti ir partijų. Ilgainiui turėtų ryškiau „kristalizuotis“ ir  susiformuoti 3 pagrindinės grupės: dešinieji, kairieji ir centristai.

 -  Tai už kurias partijas balsuoti patartumėte: už tradicines, ar naująsias, modernias partijas?

-   Jeigu partija imasi „išganytojo“ vaidmens, skelbiasi, kad tik ji viena išgelbės šalį, tai už tokią tikrai nepatarčiau balsuoti.  Pavyzdžiui, man labai naiviai atrodė tokio patyrusio politiko, kaip A. Paulauskas, ankstesni rinkiminiai šūkiai, kad esą jis išvedė rusų kariuomenę, sutramdė mafiją, atvedė Lietuvą į NATO, Europos sąjungą ir pan. Taigi jokiu būdu nepatarčiau balsuoti už panašias, populistines partijas ir rekomenduočiau kritiškai vertinti vienadienius pažadus. Manau, kad reikėtų orientuotis į tradicines partijas ir priversti jas gerai dirbti.

 -  Tačiau kaip mes galime jas priversti gerai dirbti? Juk jeigu jos neįvykdo savo pažadų, tai žmonės pasiskundžia, paburnoja, o politikai ir toliau daro savo.

-   Jeigu būtų rimtai susiformavusios tradicinės partijos, tai Seime atsirastų aiški pozicija ir opozicija. Opozicija, ne tik kritikuodama poziciją, bet ir rodydama savo iniciatyvą, susikrautų politinį kapitalą kitiems rinkimams, kuriuose ji galėtų laimėti, nes žmonės būtų nusivylę pozicija. 

Mūsų šalyje yra tokia situacija, kad piliečiai nepatenkinti pozicija, bet opozicija dar labiau  pasipiktinę, nes nėra aiškaus ideologijų skirtumo. Net ir partijų programos yra panašios.

-   Kokius pagrindinius trūkumus, problemas įžvelgiate mūsų šalies politinėje sistemoje, ir kokie, Jūsų nuomone, būtų jų sprendimo būdai?

 

-   Manau, kad pagrindinis dabartinės politinės sistemos trūkumas ir yra nepakankamai tvirtos pagrindinės (kairiųjų, dešiniųjų ir centristų) politinės kryptys, partijų principų, aiškios programos, drausmės trūkumas. Tai įrodo didelis „perbėgėlių“ iš vienos partijos į kitą skaičius. Beje, raginčiau nebalsuoti už „perbėgėlius“, nes toks nepastovumas rodo, kad jiems rūpi tik savi interesai: bėga į tas partijas, kurios jiems naudingesnės. Mano manymu, jeigu Seimo narys vienos kadencijos laikotarpiu pakeičia vieną partiją, tai jau yra rimtas signalas, o jeigu antrą kartą pabėga iš vienos į kitą partiją, tai tokiu atveju jį reikėtų laikyti „politiniu lavonu“. Tokiais  „perbėgėliais“ rinkėjui sunku pasitikėti.

 -   Jūsų nuomone, kokių pozityvių pasikeitimų po šių rinkimų gali tikėtis valstybės tarnautojai, ypač tie kurie, dirba vidaus reikalų sistemoje? Kaip manote, kokia valstybės tarnybos perspektyva?

-   Manau, kad valstybės tarnybos padėtis priklauso nuo pačios valstybės: kokia valstybė, tokia ir valstybės tarnyba. Nestatutinių valstybės tarnautojų ir dirbančių pagal darbo sutartis padėties valdžios pasikeitimas neturėtų įtakoti. Šių tarnautojų gerovė priklauso nuo jų pačių kompetencijos ir profesionalumo.

Tačiau statutinių valstybės tarnautojų padėtis yra itin priklausoma nuo valdžios. Be to, jiems nenaudinga yra tai, kad mūsų valstybėje „žaidžiama“ demokratija, kai bene kiekvienas gali daryti, ką tik nori, o tai yra paranku nusikaltėlių grupuotėms. Pareigūnai šiuo atveju atsiduria „atpirkimo ožio“ vietoje, jie yra bejėgiai, beteisiai ir suvaržyti. Nors jie ir statutiniai pareigūnai, bet jų padėtis nepavydėtina, ypač kenčia žemesnės grandies pareigūnai.

Ką daryti, kad padėtis pasikeistų? Pirma, reikalinga stipri materialinė bazė ir patrauklūs pareigūnų atlyginimai, kad nebūtų taip, jog pareigūnais tampama tada, kai nebeturima, kur eiti. Antra, turėtų būti geriau ginamos pareigūnų teisės ir saugumas. Bet kokiu būdu parodžiusiam  pasipriešinimą pareigūnui, turėtų būti numatyta griežta atsakomybė. Be to, reikėtų stiprinti pareigūnų autoritetą ir keisti atrankų kriterijus bei principus. Tai turėtų būti reglamentuota įstatymuose.

Taigi, mano manymu, pradėti gerinti statutinių tarnautojų padėtį reikėtų, gerinant materialinę bazę ir ypač stiprinant jų autoritetą.

-  Ką manote apie policijos reformą: naujų policijos komisariatų vadovų atrankas po spalio pirmos, jų rotaciją, policijos  įstaigų optimizavimo procesą ir kt.? Gal tai padės pagerinti policijos pareigūnų padėtį, sustiprins policijos organizacijos autoritetą?

 - Vadovų atrankos ir jų rotacija yra geras dalykas, tačiau labai svarbu, kad šios procedūros vyktų skaidriai.

Mūsų universitete kas penki metai taip pat vyksta atestacijos, tačiau jos yra gana formalios, nes neperatestuojama vos 0,5 proc. dėstytojų. Panašiai gali atsitikti ir su policijos įstaigų vadovų rotacija. Manau, kad tai nebus itin skaidrus procesas. Esu įsitikinęs, kad gerinti visos policijos organizacijos padėtį reikėtų pradėti ne nuo „viršaus“, bet nuo „apačios“, t. y., žemesniųjų grandžių pareigūnų. Reikėtų jiems sudaryti geras materialines sąlygas, karjeros galimybes, kad jie galėtų žingsnis po žingsnio „kilti į viršų“, augti, kad sukaupę patirtį ir būdami gerais specialistais, jie patys galėtų tapti vadovais.

Be to, labai svarbu, kad žmogus, ateinantis dirbti į statutinę įstaigą, turėtų tam pašaukimą, juk ne kiekvienas gali būti policininku ar gaisrininku. Ši tarnyba turi būti patraukli, kad pritrauktų turinčius pašaukimą, o ne tuos, kurie nebeturi, kur eiti. Statutinis pareigūnas yra tam tikra prasme priklausomas, jo laisvė yra suvaržyta, ir jam už tai turi būti atitinkamai atsilyginama.

Taigi, manau, kad  policijos reorganizacijos  pradinis žingsnis – vadovų keitimas – nėra pats geriausias sprendimas. Kaip jau minėjau, visos organizacijos padėtį ir prestižą gerinti reikia pradėti nuo „apačios“, nes nauji vadovai vargiai bus geresni už senus.

Apskritai, jeigu ši tarnyba nebus paremta aukštu materialiniu ir moraliniu lygiu, tai jos ateitis bus liūdnoka.

Dar kartą pabrėžčiau pašaukimo svarbą: prisiminkime, kaip anksčiau buvo sunku įstoti studijuoti mediciną. Žmonės bandydavo stoti po 7, 8 kartus, kol įstodavo. Manau, kad tokie žmonės turėjo tikrą pašaukimą. Toks pašaukimas reikalingas ir būsimiems pareigūnams.  Tačiau, pašaukimo svarba vis mažiau vertinama, nes pasikeitė visuomenės vertybinės nuostatos.

 -  Nemažai Lietuvos piliečių mano, kad šiuose rinkimuose balsuoti  neverta, nes jau nesitiki pozityvių pokyčių mūsų valstybėje, yra pasipiktinę politikų abejingumu paprastiems Lietuvos žmonėms, netiki jų pažadais. Tarp jų, natūralu, nemažai pareigūnų ir jų šeimos narių.  Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms, kaip padrąsintumėte juos ateiti į rinkimus ir išreikšti savo poziciją?

-   Tiesą sakant, man pačiam iškilo problema, už ką balsuoti. Tačiau nedalyvauti rinkimuose negalima. Sąmoningą neatėjimą balsuoti net traktuočiau kaip pilietinį nusikaltimą.

Jeigu nedalyvauji rinkimuose, tai, anot R. Sikorskio, tampi „veršiu“, ir jeigu bus dauguma nedalyvaujančių, tai tapsime „veršių„ tauta. Tokioje situacijoje mes patys atiduotume save valdyti bet kam, net ir tokiems, kaip A. Valinskas.

Tačiau pilietinį sąmoningumą reikėtų ugdyti. Jį skatinti turėtų pati valstybė įvairių kursų, mokymo programų pagalba. Pilietiškumas turėtų būti skatinamas jau mokykloje.

Dar kartą norėčiau pabrėžti politinių krypčių, t.y., aiškios „dešinės“, „kairės“ ir „centro“, „išsikristalizavimo“ svarbą. Kai valstybėje šios trys skirtingos kryptys yra aiškiai atskirtos, tai žmonėms lengviau pasirinkti, už kurią iš jų balsuoti. Esant „vaivorykštės“ politikai, žmonėms labai sunku apsispręsti, už kurią partiją atiduoti savo balsą, nes jų programos panašios.

Apskritai, rezultatai rodo, kad Lietuva per 18 metų po nepriklausomybės atgavimo žengia ne visai tinkamu keliu. Palyginkime 20 metų A. Smetonos valdymo laikotarpį, nuo 1920 m.  iki 1940 m., su dabartiniu, ir pamatysime, kad anuometinė Lietuva buvo daugiau pasiekusi, nei dabar, nors laiko tarpsnis panašus. Manau, kad  Lietuvos valstybės padėtį šiuo metu galėtų pagerinti tik tikroji demokratija (jos kol kas mūsų šalyje dar nėra). Net V. Čerčilis yra pasakęs, kad demokratija turi daug minusų, bet nieko geresnio už ją žmonija dar nesukūrė.

O abejojantiems ir nusivylusiems viskuo žmonėms linkėčiau vis tiek eiti ir už kažką balsuoti, nes geriau bloga valdžia, nei jokios.

 -   Pasigirsta nuomonių, jog balsuoti reikia eiti, tačiau jeigu niekas nepatinka, tai galima perbraukti biuletenį, parodant nepasitenkinimą visomis partijomis. Kaip galvojate, ar toks žingsnis būtų teisingas?

-   Manau, kad biuletenio gadinimas yra blogesnis sprendimas, nei visai nedalyvauti rinkimuose. Sutinku, kad tokiu būdu parodome tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau tokiu atveju patys nieko nepadarome, kad tas nepasitenkinimas liautųsi. Visgi manau, kad reikia eiti ir priimti atsakingą sprendimą, balsuojant už konkrečią partiją. Netgi jeigu vėliau paaiškės, kad tai buvo blogas pasirinkimas - juk kituose rinkimuose už tą partiją jau nebalsuosime.

Biuletenio sugadinimas nepagerins situacijos valstybėje, priešingai, gali atnešti blogesnių rezultatų. Tarkime tam, kad įvyktų rinkimai vienmandatėse apygardose, reikia, kad balsuoti ateitų 40 proc. visų rinkėjų; jeigu reikiamas rinkėjų skaičius neateina balsuoti, tai rinkimai toje apygardoje neįvyksta. Tačiau jeigu ateina balsuoti 30 proc. visų tos apygardos rinkėjų, ir 20 proc. iš jų sugadina biuletenius, tai rinkimai įvyksta, ir likusieji 10 proc. rinkėjų laimi, išrinkdami savo atstovus. Mano giliu įsitikinimu, biuletenio gadinimu gerų rezultatų nepasieksime.

Taigi, aš už dalyvavimą rinkimuose ir už pasirinkimą.

 Ačiū už pokalbį.

 Parengė Jūratė Jasiūnienė  

 

Griežtai draudžiama Pareigūnai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Pareigūnai.lt kaip šaltinį.


Share on Facebook
pranesk apie korupcija
KOMENTARAI






Komentuoti gali tik portalo nariai.

Naujienlaiškio prenumerata

El. leidinio „Pareigūnai.lt" archyvas

NPPSS BLOG'AS

 Atsakymas Stasiui Kropui: kodėl mes padedame Ūkio banko klientams?

 Nuomonė: policija ne žaibolaidis







Get Adobe Flash player





Skelbimai:
Sporto klubo IMPULS kainos (kovo mėnuo) (0)
2013-03-18
Gerbiami nariai, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos nariai gal ...

Daugiau Archyvas

Pareigūnų ir politikų diskusijos - policijos komisariate (0)
2013-03-14
Šių metų kovo 15 dieną (penktadienį) 10.30 val. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų ...

Daugiau Archyvas

Konkursas Kauno probacijos skyriaus viršininko pareigoms (0)
2013-03-14
KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO  PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS SKELBIMAS Kalėjim ...

Daugiau Archyvas








Prisijungimas

Vartotojas


Slaptažodis


Prisiminti

Registracija
Pamiršai slaptažodį?

Narių skaičius: 782




Apklausa

Ką manote apie pareigūnų skatinamą (padėkos raštais, ženklais, medaliais ir pan.)?

Pareigūnai skatinami pagal nuopelnus.
Skatinami tik vadovybei parankūs žmonės.
Pareigūnai skatinama ne pakankamai.
Pareigūnai neskatinami



Kitos apklausos

Karjera:
Šiuo metu darbuotojų neieškome (0)
2011-02-21
...

Daugiau

Reklama


Draugai



© 2002-2021 Profesinių sąjungų plėtros centras. Visos teisės saugomos.
e-sprendimas: IV MEDIA