Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui                     2009-11-13 Nr.NP17-74(09)

Andriui Kubiliui                                                                 Vilnius

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

Žiniai:

LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui

LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų teikiant nepagrįstą paramą kai kurioms Lietuvoje veikiančioms profesinėms sąjungoms

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) vadovams kelia susirūpinimą pastaruoju metu priimami politiniai sprendimai, kuriais, mūsų nuomone, nuosekliai varžoma asociacijų laisvė, kai kurie iš jų gali padaryti esminę žalą NVO raidai bei stabdyti (atitolinti) pilietinės visuomenės kūrimosi procesus.  Tam tikra viešų ir neviešų duomenų analizė  leidžia daryti išvadas, kad Vyriausybė daro neleistiną įtaką profesinių sąjungų veiklai, naudodama priemones, kurias draudžia tiek šalies Konstitucija, tiek tarptautinė teisė.

 Dėl kai kurių profesinių sąjungų finansavimo

2009-07-31 NPPSS raštu Nr. NP17-50103  kreipėsi į Vyriausybę, prašydama pateikti visą informaciją, susijusią su profesinių sąjungų finansavimu Lietuvoje.  Gautame atsakyme iš  Trišalės tarybos sekretoriato prie  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (2009-08-08 Nr. S-153)  nurodoma, kad  Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimui 2009 metams skirta 1 mln. 445 tūkst.  Litų pagal 2007 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 729, patvirtintą  Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007–2011 metais programą. Pagal šią programą tik   Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai, Lietuvos darbo federacijai ir Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“  numatytas išimtinis ir reguliarus finansavimas iš valstybės biudžeto. NPPSS nepavyko rasti viešos informacijos, kokie kokybiniai ir kiekybiniai rezultatai pasiekti įgyvendinant šią programą. Tuo tarpu objektyvūs duomenys rodo, kad dauguma šalies gyventojų nepasitiki profesinėmis sąjungomis, narių skaičius profesinėse sąjungose palyginti su ankstesniais metais mažėja, o veikla jose neskatinama, netgi marginalizuojama, Tai, kad būtent šios trys profesinės sąjungos buvo reguliariai finansuojamos atskleidžia  2009-05-29 Valstybės kontrolės išvados ( Nr. FA-P-10-9-67). Jose  pateikta informacija leidžia teigti, kad  nuo 2007 m. būtent šioms profesinėms sąjungoms kasmet buvo  skiriama po 1 mln. 700 tūkst. Lt. Beje, minėtoje išvadoje valstybės auditoriai, atlikdami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansinį auditą pateikė nuomonę, kad išskirtinis ir pastovus profesinių sąjungų nacionalinių susivienijimų finansavimas prieštarauja Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo 2003-09-30 bylos Nr. 40/01 išaiškinimui.

Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paaiškinimuose auditoriams teigiama, kad „artimiausiu metu ministerija numato inicijuoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso pataisas, kuriose bus numatyta įteisinti labiausiai atstovaujamų profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų kriterijų nustatymą ir mano, kad tokiu būdu būtų išspręsta ir organizacijų finansavimo kriterijų nustatymo, siekiant skatinti socialinį dialogą, problema“.

NPPSS nuomone šiuo atveju abejonių kelia ne tik finansavimo teisėtumas, neaiškūs ir argumentai, dėl kurių pasirinktos būtent šios trys profesinės organizacijos (jų susivienijimai). Lietuvos teisės aktai nenustato reprezentatyvumo kriterijų, taip pat nėra teisės aktus atitinkančių nacionalinių susitarimų, kurie reprezentatyvumą nustatytų arba įtvirtintų vienos ar kitos organizacijos pranašumą.

NPPSS atkreipia Jūsų dėmesį kad nepaisant minėtų valstybės kontrolės išvadų, Konstitucinio teismo pozicijos, minėtos profesinės sąjungos ir toliau finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis ir, sprendžiant iš susirašinėjimo su Trišale taryba, tai ketinama daryti ateityje.

 Dėl neleistinos įtakos profesinėms sąjungoms

NPPSS mano, kad  Vyriausybė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija daro neleistiną įtaką profesinių sąjungų veiklai ir taip pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 str. įtvirtintą visų profesinių sąjungų lygiateisiškumo principą, diskredituoja socialinės partnerystės institutą, stabdo nevyriausybinių organizacijų ir profesinių sąjungų plėtrą bei menkina pasitikėjimą jomis kaip socialiniu instrumentu.

NPPSS kelia nerimą, kad Vyriausybė, derėdamasi dėl nacionalinio susitarimo su minėtų profesinių sąjungų lyderiais, kartu derėjosi dėl  to, kiek biudžeto lėšų šių profesinių sąjungų vadovų veiklai bus skiriama 2010 metais. Tai patvirtina minėtasis Trišalės tarybos raštas, rengtas rugpjūčio mėnesį ir iš esmės tuo pat metu vykusių derybų protokolai dėl Nacionalinio susitarimo. Antai, LR Vyriausybės derybų su profesinėmis sąjungomis dėl Nacionalinio susitarimo „Už nepraskolintą Lietuvą, už saugią Lietuvos ateitį“ protokoluose (2009-07-13 Nr. 2) įtvirtintas Vyriausybės ir kai kurių Vyriausybės finansuojamų profesinių sąjungų sutarimas sumažinti motinystės, socialinio draudimo pašalpų dydžius, pareiginės algos bazinį dydį, sumažinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbo užmokesčio fondą ir pan.

Lietuvos Konstitucinis  Teismas ne kartą pasisakė dėl neleistinos Vyriausybės įtakos profesinėms sąjungoms. Konstitucinis teismas 2003-09-30 nutarime išaiškino, kad valstybės parama profesinėms sąjungoms gali būti skirta tik paremti besikuriančias ar jau susikūrusias profesines sąjungas, kad jos galėtų pradėti veikti savarankiškai, bet negali būti nuolatinė. Parama negali būti teikiama tokiais būdais, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą profesinių sąjungų veiklos savarankiškumą, padaryti jas priklausomas nuo valstybės ir šitaip suvaržyti profesinių sąjungų galimybes ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad negalima  nustatyti ir tokio teisinio  reguliavimo,  pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų  tokią  paramą  arba  ją  teiktų  tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas.

Tokia socialinio dialogo tradicija, mūsų nuomone, pažeidžia Tarptautinės darbo organizacijos (TDO)  Konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ nuostatas, kurios taip pat draudžia Vyriausybėms, ratifikavusioms šią konvenciją, daryti įtaką profesinių sąjungų veiklai. Šios Konvencijos 3 str. 2 d. prasme Lietuvos Vyriausybės skiriamas finansavimas aiškiais reprezentatyvumo kriterijais neapibrėžtoms profesinėms sąjungoms yra neleistinas kišimasis, ribojantis darbuotojų teisę burtis į asociacijas, organizuoti jų valdymą.

Atsižvelgiant į minėtų dokumentų (Valstybės kontrolės išvados, NPPSS susirašinėjimo medžiaga, derybų protokolai) sisteminę analizę darytina išvada, kad profesinės sąjungos, besiderėdamos dėl nacionalinio susitarimo, buvo priklausomos nuo Vyriausybės finansiškai. Tai, kad Vyriausybė turi neproporcingą įtaką minėtoms profesinėms sąjungoms liudija Valstybės kontrolės išvados, kuriose  teigiama, kad už iš Vyriausybės gautas lėšas „Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija įsteigė 33 etatus, kurių išlaikymui (darbo užmokesčiui ir įmokoms socialiniam draudimui mokėti) skyrė 416,0 tūkst. Lt, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 22 etatams išlaikyti skyrė 190,3 tūkst. Lt, Lietuvos darbo federacija 17 etatų išlaikyti – 200,0 tūkst. Lt.“ . Taigi, akivaizdu, kad Vyriausybei nutraukus finansavimą minėtoms profesinėms sąjungoms, šioms tektų sumažinti darbo užmokestį 72 čia dirbantiems darbuotojams arba jo visai nemokėti.

NPPSS atkreipia Jūsų dėmesį, kad Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-30   nutarimu   "Dėl   paramos   besisteigiančioms profsąjungoms  ir  buvusių  valstybinių  profsąjungų organizacijų turto" buvo preziumuota  neproporcinga valstybės įtaka TSRS veikiančioms profesinėms sąjungoms. Dėl to šios buvo pripažintos valdančiosios valstybinės sistemos partokratijos dalimi.

Taigi Vyriausybė, pasikviesdama derėtis minėtas tris, nuo jos išteklių priklausomas, profesines sąjungas, mūsų nuomone, atkuria partokratinės sistemos tradicijas. Pabrėžtina, kad sudaromos nevienodos sąlygos profesinių sąjungų, kurios nėra minėtų trijų profesinių sąjungų sudėtyje ir kurios į jas įeina, plėtrai ir galimybėms atstovauti darbuotojus įgyvendinant savo programas. Priešingai – nepritariantys asocijuotų visuomeninės grupių lyderiai pradedami persekioti, marginalizuojami o centrais save vadinančios profesinės sąjungos toleruoja ir skatina jau tampančius akivaizdžiais persekiojimo atvejus. Pagaliau tokie kai kurių profesinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų ir Vyriausybės santykiai iškreips demokratiją pačių organizacijų viduje – visiškai natūralu, kad finansuodama atskiras organizacijas, išlaikydama šių profesinių sąjungų lyderius, koordinatorius, Vyriausybė ar atskiros politinės partijos įgyja esminę įtaka jų priimamiems sprendimams, rinkimų rezultatams ir pan. Ši įtaka dar labiau išauga, kai tokių veiksmų neteisėtumą yra konstatavusi valstybės institucija – Valstybės kontrolė. Taip Vyriausybė įgyja galimybes kaskart priminti išlaikomoms profesinėms sąjungoms apie joms skiriamų dotacijų teisėtumą ir bet kada jas nutraukti jei šios nesutiktų su valstybės politiką socialiniais, darbo klausimais.   

Pastarojo meto įvykiai susiję su nacionaliniu susitarimu yra ne kas kita, kaip siekis  sukurti iliuzija, kad visuomenė  derybose tinkamai atstovaujama, nors akivaizdu, kad nevyko jokių viešų diskusijų, susitarimo projekto tekstas iki jo pasirašymo momento nebuvo viešas. Priešingai - dauguma Nacionalinio susitarimo nuostatų yra aiškiai žalingos visuomenės grupėms. Kritiką Nacionaliniam susitarimui, dangstomam biudžeto projektu, išsakė žinomiausi šalies politologai, ekonomistai,  Prezidentai.

Šiuo atveju neskaidrus pasirinktų profesinių sąjungų finansavimas ir šių veikimas priešingai Lietuvos žmonių interesams nedaro garbės ne tik Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos Darbo federacijos ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ lyderiams, bet ir Vyriausybei, kuri, mūsų nuomone, užuot siekusi skatinti pilietines iniciatyvas, jas slopina pasitelkdama administracinius-ekonominius pranašumus, atgaivindama partokratinės sistemos tradicijas,  nepaiso Konstitucinio teismo sprendimų, skatina teisinį nihilizmą Todėl šios klaidos, mūsų nuomone, skubiai taisytinos.

     Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 str., 35 str., Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 str., Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymo 16 str., Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“, prašome:

1.  nedelsiant nutraukti neteisėtus veiksmus teikiant finansinę ir kitokią neleistiną paramą  Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai, Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas;

2.  sudaryti lygias teises ir veiklos sąlygas visoms profesinėms sąjungoms ir nevyriausybinėms organizacijoms  Lietuvoje, taip pat sudaryti vienodas sąlygas pasinaudoti valstybės teikiama pagalba besisteigiančioms profesinėms sąjungoms ir nevyriausybinėms organizacijoms

3.  pripažinti netekusiu galios 2007 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 729 ir kitus teisės aktus ta dalimi, kuria numatytas finansavimas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai, Lietuvos darbo federacijai, Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas”, taip pat inicijuoti teisines procedūras, kad  neteisėtai šių profesinių sąjungų gautos ir panaudotos lėšos būtų išieškotos į valstybės biudžetą;

4.  pateikti informaciją kaip buvo įvykdyta 2007 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 729, patvirtinta Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007–2011 metų programa (kaip buvo pasiekti programoje numatyti uždaviniai, laukiami rezultatai bei kaip buvo įvykdyti kriterijai);

5.  informuoti, kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pašalino  2009-05-29 Valstybės kontrolės išvadose ( Nr. FA-P-10-9-67) nustatytus trūkumus (nurodyti ar parengti teisės aktai, numatantys profesinių sąjungų reprezentatyvumo kriterijus ir kt.);

6.  pateikti informaciją apie tai, kaip kito socialinės dialogo  būklė šalyje (programos II skyrius);

7.  informuoti kokiems asmenims ir kur buvo mokamas darbo užmokestis pagal minėtą programą, koks šių asmenų indėlis į socialinio dialogo stiprinimą šalyje;

8. parengti teisės aktus, kuriais būtų sukurtos prielaidos socialinės partnerystės plėtrai bei naujų profesinių sąjungų kūrimuisi bei jų veiklos paramai:

8.1. teisės aktuose įtvirtinti profesinių sąjungų reprezentatyvumo kriterijus, taip pat jų savivaldą ir savireguliaciją užtikrinančias nuostatas;

8.2  teisės aktuose įtvirtinti profesinių sąjungų, kurios pretenduoja gauti Valstybės bei nacionalinės Vyriausybės administruojamas Europos Sąjungos lėšas, tų, kurios vienija daugiau, nei tūkstantį asmenų ir (arba) pretenduoja dalyvauti arba dalyvauja nacionaliniuose susitarimuose (nacionalinėse kolektyvinėse sutartyse), prievolę deklaruoti narius ir atsiskaityti visuomenei už savo veiklą;

9. pateikti informaciją apie tai, kokios konkrečiai socialinio dialogo stiprinimo priemonės 2008- 2009 metų laikotarpiu ir kur buvo įgyvendintos stiprinant (kuriant, plėtojant) socialinę partnerystę (socialinį dialogą) valstybės tarnyboje. Kokios profesinės sąjungos ar asmenys dalyvavo vykdant priemones (jei tokių buvo)?

10. formuojant profesinių sąjungų veiklos skatinimo politiką, formuluoti tokius jos veiklos kriterijus, kurie skatintų profesines sąjungas siekti visuomenės pasitikėjimo jomis bei socialinio dialogo (partnerystės) efektyvumu apskritai. 

 Pagarbiai,

 Pirmininkas                                                                                                                                                                              

Vytautas Bakas