Įdėmiai perskaičiau tik ką pasirodžiusią knygynuose politologo Lauro Bielinio knygą „Prezidentė“. Reikia pasakyti, kad ši knyga - tai brandaus analitiko darbas. Jo teiginiai gerai argumentuoti, todėl juos paneigti galima tik panaudojus nemažiau svarius kontrargumentus. Bet man nepavyko jų rasti. Gal patyrę politologai dar jų suras.

L. Bielinis mažai kalba apie teisėsaugą, todėl informacija apie jos būklę padės savo galva mąstantiems piliečiams geriau susivokti, kas gi vyksta teisėsaugos baruose. O ten tvyro pasimetimas, kuris paralyžiuoja visos teisėsaugos veiklą. Pradėkime nuo policijos. Jau šiandieną daugelis policininkų laukia tos dienos, kada jie galės išeiti į užtarnautą pensiją prieš tai, kol juos apkaltins neveiklumu ir korupcija ir privers „savo noru“ pasitraukti iš sistemos.

Neanalizuosiu viso policijos darbo - ten yra gerų pokyčių, nors prezidentės dėmesio pertekliumi policija ir negali pasigirti. Kalbėsiu tik apie tą policijos darbo sritį, kur tokių pokyčių dar nematyti. Tai vienas iš svarbiausių policijos darbo komponentų kovojant su nusikalstamumu – ikiteisminis tyrimas. Nuo jo kokybės priklauso viso baudžiamojo proceso sėkmė. Akivaizdus pavyzdys- tyrėjų abejingumas taip vadinamoje Kedžio byloje. Abejingumas, dėl kurio prarastos net keturios žmonių gyvybės. Bet tai nepaskatino policijos tyrėjų keisti savo darbo stiliaus.

Šiuo metu dauguma tyrėjų taip pasimetę, kad jie daro tik tai, ką jiems nurodo bylą prižiūrintis prokuroras. Po to sudėję rankas vėl laukia naujų nurodymų. Palyginimui pasakysiu, kad Vokietijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys surenka tiek medžiagos, kad prokurorai turi gerai paplušėti iš jos atrinkdami pačią būtiniausią medžiagą, kuri reikalinga sėkmingam bylos užbaigimui. Kodėl ten tyrėjai labai aktyvūs, o čia - ne? Viena iš priežasčių –tai tyrėjų kvalifikacija.

Neteko girdėti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnais būtų priimami dirbti tik tie, kurie baigė specialias studijas M. Riomerio, VU ar kitame universitete, nes ši specialybė dar nėra prestižinė. O ji neprestižinė ir dėl to, kad prezidentė, premjeras ir Seimo pirmininkė nemato reikalo remti tyrėjus ir finansiškai ir, kas dar svarbiau, morališkai. Ar kas nors girdėjo kurio nors vieno iš šių trijų pareigūnų pasakytą pagiriamąjį žodį tyrėjams už jų tikrai labai sunkų darbą? O štai kalbų apie korupciją toje sistemoje –nors vežimu vežk. Negi nei vienas iš trijų nesupranta, kad norint geresnio pareigūnų darbo reikia juos skatinti, o kaltinti galima tik tuos, kurių kaltė įrodyta. Bet ne, juos kaip ir kitus, atseit, graužia „korupcijos vėžys“. Ir sugrauš, bet ne vėžys, o požiūris į šią instituciją.

Prokuratūra. Ten dabar vyksta pertvarkymai, kuriuos pavadinti reforma galima tik formaliai. Reformos tikslas turėtų būti toks: saugant dorus piliečius nuo nusikaltėlių padidinti nusikaltimų išaiškinimo procentą, nes niekas taip nestabdo nusikaltėlių rankos kaip žinia, kad jo nusikaltimas bus išaiškintas, o jis pats atsidurs kaltinamųjų suole. Tą žino jau vidurinių mokyklų moksleiviai, bet man kyla abejonių, ar tokią elementarią tiesą žino bent vienas iš trijų aukščiau minėtų pareigūnų? Jei žino, tai kodėl reformos tikslas tik sutaupyti lėšų, bet nieko nespręsti iš esmės?

Nuo to, kad prokurorai patys valys dulkes ir nešios korespondenciją, nusikaltimų išaiškinimo procentas tikrai nepadidės. Vietoje realios reformos tęsiasi prokuratūros puolimas, prezidentė mojuoja rotacijos vėzdu, Generalinis prokuroras šoka pagal prezidentės užsakytą muziką, nors pagal įstatymą jis yra nepriklausomas. Visa tai jau privertė kelis gabiausius prokurorus pasiieškoti darbo kitur. Į mano atmintį įstrigęs pavyzdys - susidorojimas su prokuroru Algimantu Kliunka. Prokuroru, kuris pasodino į kaltinamųjų suolą ištisus nusikaltėlių susivienijimus. Prokurorą, kuris garsėjo bendradarbių tarpe kaip blaivininkas. Bet ar bent vienam iš trijų reikalingi nepriklausomi prokurorai?

Štai dar vienas Generalinio prokuroro veiklos, pasibaigusios dviprasmišku rezultatu, pavyzdys.

Ką darytų tikrai nepriklausomas prokuroras, sužinojęs iš prezidentės lūpų, kad Lietuvą valdo oligarchai ir nusikaltėliai. Tai svarbus pranešimas apie valstybinio masto nusikaltimą. Kitaip sakant, šie asmenys jau įvykdė perversmą valstybėje. Taigi, nepriklausomas prokuroras būtų nedelsiant apklausęs prezidentę, iš jos sužinojęs nusikaltėlių duomenis ir pagal surinktą medžiagą būtų nusprendęs, pradėti ar ne ikiteisminį tyrimą.

Tuo tarpu mūsų generalinis prokuroras nepajudino nei piršto. Tokiu neveikimu generalinis prokuroras tarsi patvirtino, kad prezidentė faktinės medžiagos neturi, atseit, pateikė iš kažkur nugirstą gandą ir tiek. Taip generalinis prokuroras prilygino prezidentę eiliniam gandonešiui. Čia jau mūsų nepaprastai ambicinga prezidentė galėjo užsigauti, bet neužsigavo. Kodėl? Atsakykime kiekvienas sau. 

Dabar apie teismus. Iš prezidentės metinio pranešimo: „Pagaliau - teismai. Jų vaidmuo kovojant su korupcija – ypatingas. Kyšis, piktnaudžiavimas tarnyba, korupcinė veika - tai sandoriai, kuriuose dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Tai reiškiniai, kurie gali egzistuoti tol, kol mes - visuomenė - tą pakenčiame. Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą. (...) Nes tik tada galėsime išrauti korupciją iš pašaknų. Noriu ir sieksiu, kad tas įvyktų kuo greičiau. Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas. Nes būtent dabar, o ne rytoj yra tas lemtingasis momentas „arba – arba“. “

Šie prezidentės žodžiai tai tiesioginis kvietimas maištui, kitaip sakant kvietimas daryti valstybinį nusikaltimą. Įsivaizduokime, kas prasidės, jei „visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą“. O iki ji bus pasiekta – niekas nesikeis (prezidentės perfrazuoti žodžiai). Prezidentė tarsi sako: „pirmyn, broliai lietuviai, sparčiau artėkime prie tos kritinės ribos, o kai ją pasieksime bus mums visiems į valias darbo“. Panašiai kaip kadaise Rusijoje per Spalio perversmą. Ten irgi buvo pasiekta „kritinė riba“.

Kritinė riba - dar tik ateitis. Dabarčiai prezidentė teikia šiokių tokių vilčių: „Pastaruoju metu pratrūkę teisėjų elgesio skandalai yra gėdingi. Tačiau jie neturi mūsų varyti į neviltį. Nes tai - senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu, pagaliau pratrūkusios į išorę. Ir tai reiškia - valomės. Tas teikia svarumo mūsų, o ne sistemos uždarumo šalininkų argumentams“ (ištrauka iš prezidentės metinio pranešimo). Čia pravartu pacituoti Audriaus Bačiulio žodžius: „ Bet nejau galima tikėtis, kad tenai suveiks savivalos sistema, jei pati prezidentė pačią didžiausią, Garliavos patvoryje pritvinkusią, teismų sistemos votį meiliai tepa „zelionke“? Gal viliasi, kad violetinė partija parems ją per 2013-ųjų rinkimus? Tegu. Bet viltis – žinia, kieno motina“. (Veidas, 2011.06.).

Neatmestina, kad A. Bačiulis supranta, kad ta prezidentės remiama „sistemos votis“ kokios nors drąsaus kelio partijos sąraše jau užsitikrino vietą būsimajame Seime, kur ji gali tapti jei ne Seimo pirmininke ar pavaduotoja, tai bent Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke. Ir iš šios aukštos kėdės tvarkyti visą Lietuvos teisėsaugą. O po dviejų metų gali tapti rimta konkurente dabartinei prezidentei.

Po prezidentės įvertinimų kiekvienas teisėjas gali pagalvoti, gal jis pats ir yra prezidentės paminėta šunvotė ir kaip jam ištrūkti iš klano. O gal jam nelaukti nepakantumo koncentracijos kritinės ribos ir, gelbstint savo kailį, jau dabar bėgti į užsienį arba bent į Labanoro girią? Visos tos mintys teisėjų neskatina darbui.

Apylinkės teisėjų pesimizmą dar labiau sustiprina net keturis kartus per 2009 metus mažinti jų atlyginimai, o teisėjai privalo už ačiū dirbti dar savaitgaliais ir švenčiu dienomis, nors 2011-02-14 Konstitucinis teismas pripažino tokią praktiką prieštaraujančia Konstitucijai. Bet šio teismo sprendimai negalioja nei vienam iš trijų aukščiausių pareigūnų.

Prezidentė tvirtina, jog ekonominė krizė jau baigėsi. Teisėjams ji dar tęsiasi. Pridėkime dėl bendro vaizdo dar ir teisėjų nenormuojamus krūvius. Pridėkime ir tai, kad teisėjai neturi jokiu galimybių pareikšti, kad jų darbo įrankių – kai kurių įstatymų normų yra neįmanoma įvykdyti, o jų pakeisti patys teisėjai negali. Argi ne prezidentės šventa pareiga būtų imtis ekstra priemonių? Bet tai darbas, kuris reikalauja iš prezidentės energijos ir pasišventimo.

Prezidentė sako, kad „teismams tenka išskirtinis vaidmuo, siekiant įtvirtinti naujos kokybės - abipusiu pasitikėjimu grįstus piliečių ir valstybės santykius. Tokie santykiai neįsivaizduojami be patikimų, tikėjimą teisingumu užtikrinančių teismų“. Teisingi žodžiai, bet jie neparemti konkrečiais veiksmais. Kas gi neleidžia prezidentei pasakyti Lietuvos žmonėms, kad Vakaruose diskusijos apie kurią nors bylą nutrūksta po to, kai teismas paskelbia savo verdiktą, ir taip pabrėžti teismų prestižą.

Dabar gi, kiekvienas Lietuvos pilietis geriau supranta visus įstatymus nei visas teisėjų korpusas, ir visus teisėjų sprendimus papuošia tradicine fraze: „teisėjas buvo nupirktas“. Prezidentės svarus žodis baigtų tokią praktiką ir išmokytų piliečius gerbti teismus. Bet vietoje tokio žodžio mes girdime, kad „Sistema subiurokratėjo. Ji tapo arogantiška. Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja „dvigubų standartų" plitimą. (...) Deja, šiandien mūsų teismus žmonės vertina kitaip.“ Drįstu pasakyti, kad jie teismus vertins tik taip, kaip juos vertina pati prezidentė.

Čia belieka paklausti prezidentės, ką ji padarė, kad teismai būtų vertinami kaip Vakaruose. Negi ji mano, kad Vakarų teisėjai geriau išmano teisę, o jų moralė nepalyginamai aukštesnė nei mūsiškių teisėjų? Jei taip mano, tai būtų pats laikas pasikalbėti su teisėjais ir įsitikinti, ar tikrai yra taip. Kalbėtis ne iš pozicijų: „aš geriau už jus išmanau ir teisę ir moralę“.

 Perspausdinta iš portalo http://www.delfi.lt/