Turbūt daugelis sutiktų su akivaizdžiu faktu, kad tarp daugelio policijos vykdomų funkcijų yra viena neoficiali, tačiau kone dažniausiai atliekama funkcija – būti žaibolaidžiu...

            Iš tiesų, nė viena valstybės institucija Lietuvoje nesulaukia tokio kiekio nuolatinės kritikos, tiek konstruktyvios, tiek elementariai piktdžiugiškos, neretai išlaužtos iš piršto. Galbūt tai paaiškinama išskirtine policijos specifika, jos veiklos viešumu ir, kas svarbiausia, ne visada – deja!- pateisinamais žmonių lūkesčiais. Jeigu automobilį vairuoja, tarkime, girtas iešmininkas, niekas nepuola kaltinti Lietuvos geležinkelių. Jeigu teisę pažeidžia mūrininkas, visuomenė anaiptol neskuba skalpuoti viso statybininkų luomo. Ir taip toliau, ir panašiai... Užtat, prasižengus policijos pareigūnui, tauta bemat sujuda, tarsi išgirdusi komandą „fas!“, ir kilniai pasipiktinusi reikalauja kuo daugiau ir, pageidautina, kuo aukštesnių galvų.

            Kalbant be menkiausios ironijos, būtų galima tik džiaugtis tokiais aukštais moralės, dorovės ir elementarios drausmės reikalavimais, keliamais policijai,- juk iš geriausio visada tikimasi daugiau. Tačiau šalies policijoje dirba ne du ir ne penkiolika, o tūkstančiai žmonių, todėl nederėtų ypatingai stebėtis laiks nuo laiko pasitaikančiu „deguto šaukštu“. Vienas žymus amerikiečių rašytojas kartą pastebėjo: „Darbui policijoje reikalingi ypatingo tyrumo žmonės. Bet, kadangi ypatingo tyrumo žmonėms nėra nieko patrauklaus policijos darbe, tenka dirbti su tuo, ką turime“.

            Sunku nepakartoti ir senos banalybės, esą neklysta tas, kuris nieko nedaro. Tereikia išklausyti pelnytą kritiką, pastabas, pasiūlymus ir mokytis iš klaidų, nedelsiant jas taisyti. Tik tiek.

            Šia prasme žmonių reakciją į pastarąjį atvejį, kai policija suteikė lydėjimo paslaugas šalies pramogų pasaulio atstovams, taip pat galima ir netgi reikia vertinti labai teigiamai. Vienintelis dalykas, kuris, tenka prisipažinti, iš tikrųjų gerokai nustebino,- tai satyrinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko perliukas. Gerbiamas Darbo partijos pirmininko pavaduotojas, palaukęs porą dienų, kol paaiškės visuomenės lakmuso popierėlio spalva, iššoko it tas Pilypas iš kanapių ir, pagavęs vėją, įpynė savo srovelę į galingą komentatorių srovę. Tačiau ne dalykiškai ir ne konstruktyviai, kaip būtų galima tikėtis iš profesionalaus teisininko, buvusio generalinio prokuroro, buvusio partijos pirmininko, buvusio Seimo pirmininko, buvusio kandidato į šalies prezidentus etc. O trykštant tokiam sąmojui, kad nenorom peršasi mintis: ar to paties pramogų pasaulio scenaristai pagelbėjo ponui Artūrui, ar jis pats persikvalifikavo ir netrukus atims iš humoristų jų kasdienę duoną...

            Būtų daugiau nei naivu klausti, kodėl A.Paulauskas taip pat ryžtingai nekomentuoja savo partijos draugų, skęstančių nesibaigiančiose baudžiamosiose bylose, kodėl jis tik dabar prabilo, aiškiai siekdamas patapti kilniai pasipiktinusios liaudies vedliu ir surinkti bent kiek reitingo taškų, kurių, pastaruoju metu, jam akivaizdžiai trūksta.

            Tačiau negalima nepaklausti, o ką pats A.Paulauskas padarė per visus tuos metus, kai buvo antruoju šalies politiku, pakankamai įtakingu, kad Lietuvos policija būtų geresnė, efektyvesnė? Kad būtų realiai, o ne ant popieriaus optimizuojama jos veikla, tobulinama teisinė bazė, stiprinama personalo politika? Vietoj to turime tai, ką turime: nuolat kerpamą policijos biudžetą, permanentinę, jau daugelį metų it drugys krečiančią policijos sistemą reformą, beatodairišką pareigūnų socialinių garantijų naikinimą, visą puokštę kitų bėdų ir problemų... Štai kur buvo reikalingas A.Paulausko balsas, politinė įžvalga ir įtaka, teisinė patirtis, valstybės vadovo rūpestis viena svarbiausių šalies institucijų.

            Tačiau, pasirodo, A.Paulausko kompetencijos pakanka tiktai satyrinių pamfletų kūrimui, kikenimui minioje. Tikriausiai, smagu įspirti gulinčiajam...

Tik, kažin, ar padoru...