Kodėl savivaldybes krečia korupcijos skandalai? Kodėl už nusikalstamus piktnaudžiavimus areštuojami opozicinių partijų merai, o valdančiųjų - šalinami iš merų postų ir iš partijos? Kodėl savivaldos institucijos tarnauja ne gyventojams, o vietinėms monopolijoms ir dėl to nuolat didėja komunalinių paslaugų kainos?

Atsakymas dažniausiai pateikiamas toks: savivaldybių tarybos atstovauja ne savivaldybės gyventojams, o partijoms, kurios į savivaldybių rinkimus deleguoja savo atstovus. Pasaulyje įprasta, kad partiniu principu sudaromos politinės institucijos - parlamentas, Vyriausybė. Savivaldybės turi vykdyti politinių institucijų sprendimus. Tokiose sąlyginai mažose savivaldybėse kaip Lietuvoje gyventojai renka savo atstovus, atsižvelgdami į jų sugebėjimus spręsti komunalinius reikalus. Kai kuriose valstybėse net draudžiama rinkti į savivaldybes partiniu principu, nes politikai mėgsta politikuoti, o ne komunalinių paslaugų teikimu gyventojams rūpintis, todėl nuolat kelia kivirčus dėl postų, prekiauja jais, vieną merą keičia kitu - ir taip praeina visa savivaldybės institucijos kadencija: partinėse kautynėse dėl priėjimo prie savivaldybės pinigų ir turto.

Lietuvoje padėtį dar blogina tai, kad leidžiama būti savivaldybių tarybų nariais ir kartu - bendrovių savininkais. Paprastai partijos deleguoja savo narius – bendrovių savininkus į tarybų narius ir merus, kad jie, pasinaudodami valdžios galiomis, pasitvarkytų savo bendrovių ekonominius reikalus, o kartu ir vieną kitą papildomai uždirbtą milijoną įneštų į partijos kasą.

Savivaldybių tarybų nariai, merai yra viešojo administravimo subjektai. Pagal Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą tas pats asmuo negali būti ir viešojo administravimo subjektas ir verslininkas, jį administruojantis. Tačiau savivaldybėse tokia situacija ir susiklosto, o kitiems verslininkams, kurie neturi sukoncentravę šių dviejų jėgų - verslo ir viešojo administravimo, sunku konkuruoti su verslininkais-politikais, t.y. savivaldybių tarybų nariais. Spauda mirga nuo pranešimų apie nesąžiningus viešus pirkimus, kuriuos visada laimi vietos politikai-verslininkai.

Galimybė lengvai praturtėti traukia į savivaldybes kaip magnetas. Juk šiaip jau savivaldybės tarybos nario darbas yra atsakingas ir sunkus, jeigu iš tiesų dirbama dėl žmonių, be to, ne itin dosniai apmokamas. Tačiau dėl kiekvienos vietos verda partijų kautynės, nes visi žino, kad oficialus atlyginimas yra tik arbatpinigiai ir ateinama ne dėl žmonių dirbti, o dėl savęs ir partijos.

Padėtį galėjo šiek tiek pakeisti Konstitucinio Teismo nutarimas, pagal kurį greta partijų rinkimuose turėtų turėti teisę dalyvauti ir gyventojai, jų organizacijos, bendrijos. Tačiau partijų atstovai Seime, bijodami konkurencijos (pavydėdami darbo savivaldybės tarybose) nusprendė, kad gali dalyvauti tik paskiri gyventojai, be to, numatė visokių suvaržymų.

Taigi rinkimai nėra lygūs - partijos gali dalyvauti sąrašais ir rinkimų kampanijai gauna iš mokesčių mokėtojų pinigų milijonines sumas, o gyventojai neturi teisės kelti savo kandidatūros susibūrę į visuomenines organizacijas ir turi patys finansuoti savo rinkiminę kampaniją. Partijų vadai tokią diskriminaciją paaiškino tuo, jog visuomeninės organizacijos gali gauti neteisėtą finansavimą. Žinoma, partijų vadovai kitaip politinės kovos nė neįsivaizduoja. Tačiau toks partijų vadovų įtarumas yra juokingas - juk kontrolės institucijos yra pavaldžios partijoms ir žymiai reikliau tikrins visuomenines organizacijas negu partijas.

Šiaip ar taip, neleisdamos savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti visuomeninėms organizacijoms, partijos parodė, kad bijo net lietuviškųjų dar gana silpnų pilietinių organizacijų konkurencijos. Partijos, pačios to nenorėdamos, parodė, jog suvokia, kad nekaip tarnauja žmonėms, visuomenei, todėl gali sulaukti mažesnės gyventojų paramos nei pilietines organizacijos.

Perspausdinta iš žurnalo „40+“