Žodis „korupcija“ žmogaus sąmonėje dažniausiai sietinas su pinigais vokelyje ar grandiozinėm dovanom. Tuo tarpu protekcionizmas tarnyboje, piktnaudžiavimas valdžia ir panašūs veikimai su korupcinėmis apraiškomis netapatinami. Gal dėl nežinojimo, gal dėl to, kad neparanku.

 „Atsilieps tarnyboje“, juokaujama policijoje

Juoko šiuose žodžiuose, atsižvelgiant į tai, kad policijos organizacijos veikla grįsta subordinaciniais santykiais, iš tikrųjų, nedaug. Juo labiau, jei grupės viršiausiojo sprendimai prasilenkia su sveiku protu ir bendrai suvokiama morale. Kovojantis už savo teises paprastai susiduria su tokio viršininko savivale, trukdymu eiti pareigas, nepakeliamu psichologiniu teroru darbo aplinkoje. To nebūtų, jei organizacijos vedlys laikytųsi kitokios kolektyvizmo pozicijos, prisiklausytų etikos kodekso, stengtųsi išsaugoti  orius subordinacinius santykius ir nepaliktų erdvės viršininkėlių savivalei. Elgiantis priešingai, pastarųjų piktnaudžiavimas duota valdžia tampa norma, o organizacijos valdymas įgauna sisteminės korupcijos bruožų. Darbuotojai su tuo taikstosi, tarytum aklai paklusti būtų išmokyti besiformuojančioje policijos mokykloje. Pareigūnų elgseną kopijuoja ir Vidaus tarnybos statutu nematuojami žmonės, taip tarytum perimdami statutinę prievolę klusniai vykdyti viršesniojo pageidavimus. Pasisekė, jei jis – didelės vidinės kultūros žmogus, ne tuščiagarbė vidutinybė, vadukas, eilinės sukakties proga apdovanojamas policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“, o netrukus už nusižengimus tarnyboje išleidžiamas į ankstyvą pensiją arba perduodamas prokuratūrai, įtarus piktnaudžiavimu ar dokumentų klastojimu. Tie reti nesitaikstymo su netvarka  epizodai teikia vilties policiją apsivalant, todėl labai norisi iš pašalių iššluoti užsilikusio purvo sąnašas. Kad nedulkėtų, neplistų ir kur nenusėstų.

Lyg privačioje valdoje

Įvykis banalus: draugės, o gal tik gerai pažįstamos, viena kitai per trečią asmenį perdavė pinigus. Vienai atrodė – nieko tokio, o kitai pakvipo korupcija. Tarpininkei pinigai degino rankas, todėl ši stengėsi jais atsikratyti, kaip buvo liepta. Ir kas pasirodė? Kad ne tokie pinigai, ne taip paduoti ir, apskritai, jos ne itin geros draugės, kaip buvo deklaruota. Skandalas Lietuvos mastu! Vos į vidaus reikalų ministro kėdę sėdęs politikas prideramai priėmė krikštą: sugėdino policiją, policijos generaliniam komisarui liepė organizuoti įstaigoje tarnybinį patikrinimą, išsiaiškinti aplinkybes ir nubausti kaltuosius. Policijos departamento atsakingi asmenys atliko tyrimą ir panaikino jam pavaldžios žemesnės instancijos „kabineto“ išvadas, palankias aukštesnes pareigas tarnyboje einančiai ir vietos „klanui“ priklausančiai pareigūnei. Tarpininko vaidmenį atlikusią darbuotoją buvo liepta pabarti, o atsiskaitymo vokeliu iniciatorę griežtai nubausti. Legendomis apipintoje policijos tarnyboje tokiu teisingumo vykdytojo sprendimu niekas itin nedžiūgavo – netyčia per anksti nusijuokus ir nukentėti gali. Susilaikymas pravertė – šv. Kalėdų proga generalinis komisaras atleido nukentėjusiajai bausmę ir ši ramiai tęsė vieno sostinės policijos padalinio vadovės pareigas. Iki tol buvę kolegiški pavaldinės ir vadovės santykiai kardinaliai pasikeitė. Viršininkė neslėpė savo ketinimų atsikratyti neparankios tarnautojos, dėl kurios jai teko patirti nemažai psichinių, gal net fizinių sukrėtimų. Tiesiai šviesiai pasiūlė išeiti iš darbo, o jei to nepadarys savo noru, labai pasigailės. Kas galėtų patikėti vieno mažo žmogaus galybe didelėje organizacijoje? Tik ne 25-erius darbo stažo metus, iš kurių – septynetas policijos organizacijoje, turinti pavaldinė! Pamaniusi, kad asmeninių santykių krizė negali pakenkti darbui, pavaldinė priėmė viršininkės iššūkį ir liko dirbti. Va tada prieš ją atsiskleidė visas sisteminės korupcijos grožis!

Kai įpročiai viršija garbę

 Nespėjusi atsigauti nuo tiesioginės viršininkės autokratiško vadovavimo stiliaus, viršenybės ir galios demonstravimo, atvirai vykdomos žodinės agresijos, bauginimo atleisti iš darbo ir šmeižto, susijusio su profesine kompetencija, susidūrė ir su įstaigos vadovo nepasitenkinimu. Paveiktas tarnautojos tiesioginės viršininkės, šis, nežinodamas tikros situacijos apie smerkiamos pavaldinės atliekamus darbus, atvirai ėmė niekinti ją kaip specialistę kitų pareigūnų akyse, taip dar labiau sustiprindamas psichologinį diskomfortą darbe. Greičiausiai beviltiškumas atėmė jėgas ir terorizuojamos pavaldinės sveikata sutriko. Prieš sugrįždama į darbą po ligos, tarnautoja pasinaudojo įstaigos viršininko skatinama vidaus komunikacija ir parašė jam elektroninį laišką, kuriame išdėstė savo poziciją apie susidariusią situaciją ir paprašė padėti atkurti kiek įmanoma normalesnius darbo santykius, sudaryti palankesnes darbo sąlygas ir neleisti pažeidinėti jos, kaip įstaigos darbuotojos, teisių. Nesikreipė į viršininką įprastu policijoje tarnybiniu pranešimu ar skundu, kurį būtų privalu nagrinėti grupei žmonių, sugrįžusi į darbą tikėjosi nuoširdaus pokalbio – juk nenormalūs darbo santykiai kenkė kitiems darbuotojams, gadino pačios policijos įstaigos įvaizdį. Tačiau sisteminė korupcija, atpažįstama iš patronažinių santykių, tarnybinės padėties naudojimo egoistiniais tikslais, pažeidžiamų elgesio reikalavimų ir t. t., įstaigoje buvo taip įsigalėjusi, kad pavaldinei liko tik stebėti turėtos geros reputacijos agoniją. Apie susidariusią situaciją darbe, apie vadovo vengimą aiškintis konflikto aplinkybes ir spręsti problemą, tarnautoja papasakojo tuomečiam policijos generaliniam komisarui, kuris, mainais už tai, kad ji nerašys oficialaus skundo apie vešinčią sisteminę korupciją sostinės policijoje, pažadėjo padėti taikiai išspręsti konfliktą. Šiandien belieka tik svarstyti, ar jo pažadas buvo nuoširdus, ar jo, kaip policijos vadovo, galios buvo įkalintos Saltoniškių g. 19 numeriu pažymėtame pastate. Aišku viena – buvo rastas būdas atsikratyti nepageidaujama darbuotoja ir, pirmai progai pasitaikius, juo buvo pasinaudota. Minėtasis policijos generalinis komisaras dar po metų paliko tarnybą, o neeiliniais gebėjimais prisitaikyti prie viršenybės, savavaldžiauti ir palankiai sau išnaudoti situacijas pasižymėjusi viršininkė, praėjus geriems metams po skandalingojo pinigų vokelyje įvykio, už nepriekaištingą tarnybą buvo apdovanota policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“. Dabar, tiesa, įtarus kyšininkavimu, papirkinėjimu, piktnaudžiavimu ir dokumentų klastojimu, ji nušalinta nuo tarnybos. Atsižvelgiant į teisėsaugos sistemoje gajas korupcines tradicijas, matyt, trumpam. Grįžusi pareigūnė tvokstels nauja galia – bus nuosekliau išstudijavusi organizacijos vertybes, patobulinusi autorinę psichologinio susidorojimo su žmonėmis strategiją ir labiau išlavinusi savo socialinę kompetenciją.

Vergaujantys policininkai

Aprašyta situacija – puikus puoselėjamos sisteminės korupcijos pavyzdys. Gaila, kad jis buvo stebėtas policijos organizacijoje, sostinės policijoje. Panašių situacijų yra ne viena ir tokie atvejai menkina policiją visuomenės akyse. Pats laikas būtų atsikratyti organizacijoje gajaus dar vieno štampo – policija yra tos pačios visuomenės dalis, lyg ir toleruojančio visas žmonijos ydas. Tačiau tam atskiroje policijos įstaigoje ir kuriama valdymo komanda, turinti ne tik formuoti, bet ir telkti kolektyvą.

Kol kas tarp policijos darbuotojų dominuoja psichologinė rizika, pataikavimas viršesniam, karjerizmas, protekcionizmas ir egoizmas. Čia konkuruojama ne žiniomis, darbo kokybe, bet skubesniu žingsniu iki viršininko kabineto su intriguojančia žinia ar kavos puodeliu. Keisčiausia – tai būna pastebėta ir įvertinta padėkomis. Tik policijoje galima išgirsti: „O kas tu toks? Man nepatarinės eilinis specialistas!“ Tokiais atvejais labai viršininku esantysis neabejotinai jaučiasi viešpačiu, galinčiu žeminti, bausti ir juoktis. O kaip policija be protekcionizmo? Šia praktika ji galėtų dalytis su mažiau patyrusiomis organizacijomis, pagrindinius akcentus gal net surašyti į pavyzdinio elgesio vadovus. Čia pat visa eilė psichologinio teroro atvejų, keliančių diskomfortą ir kuriančių destrukcinius santykius kolektyve, engiančių laisvą mintį ir gožiančių skaidrius siekius. Tik orumas, nuoširdžiu bendradarbiavimu paremta organizacijos veiklos vadyba ir teigiamas mikroklimatas kolektyve gali išgelbėti sisteminės korupcijos baloje besimurkdančią įstaigą. Ir kaip čia neprisiminti publicisto Dž. B. Šo žodžių: „Valdžia nepagadina žmonių, tačiau kvailiai, gavę valdžios, pagadina valdžią.“

  Loreta Tumalavičienė