REKOMENDACIJA

DĖL VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NUOSTATŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJO TEISĘ DIRBTI KITĄ DARBĄ

 Valstybės tarnautojo teisę dirbti kitą darbą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 15, 16¹, 24 straipsniai.

 15 straipsnis. Valstybės tarnautojų pareigos

1. Valstybės tarnautojai privalo:

11) nedalyvauti šio Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio Įstatymo 16⁽¹⁾ straipsnyje nustatyta tvarka, jei tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimą.

 16⁽¹⁾ straipsnis. Valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą

1. Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą (toliau – dirbti kitą darbą), jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

2. Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu. Valstybės tarnautojų prašymai leisti dirbti kitą darbą nagrinėjami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

3. Sprendimas dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą galioja vienerius kalendorinius metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Valstybės tarnautoją perkėlus į kitas pareigas, pasikeitus jo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms, valstybės tarnautojas privalo pateikti naują prašymą leisti dirbti kitą darbą.

4. Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priėmęs asmuo gali šį sprendimą atšaukti, jeigu atsiranda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių toks leidimas negalėjo būti išduotas. Tokie sprendimai priimami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

5. Sprendimas neleisti valstybės tarnautojui dirbti kito darbo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

 24 straipsnis. Pareiginė alga

4. Valstybės tarnautojų, naudojančių tarnybos laiką kitam darbui, dirbamam turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio Įstatymo 16⁽¹⁾ straipsnyje nustatyta tvarka, darbo užmokestis apskaičiuojamas proporcingai valstybės tarnyboje dirbtam laikui.

 Atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, valstybės tarnautojams taikomi Darbo kodekse nustatyti darbo laiko trukmės reikalavimai. Todėl taikant išdėstytas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas rekomenduojama įvertinti darbo laiko trukmės reikalavimus.

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalį, darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų.

Darbo kodeksas aiškiai nenustato, kokia turėtų būti darbuotojų, dirbančių pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, maksimali savaitinė darbo laiko trukmė.

Vadovaujantis Darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalimi maksimalus darbuotojo darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Manome, kad Darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalies nuostata dėl maksimalaus darbo laiko taikytina vienai darbo sutarčiai ir ja siekiama užtikrinti, kad darbuotojų, dirbančių viršvalandžius, darbo laikas neviršytų 48 val. per savaitę. Tuo tarpu darbuotojų, dirbančių pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo laiko trukmė turi atitikti Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reikalavimą, t. y. neviršyti 12 val. per darbo dieną.

Darbo kodekso 160 ir 161 straipsniuose nustatyti minimalūs dienos bei savaitės poilsio laiko reikalavimai turi būti išlaikyti nepriklausomai nuo to, pagal kiek darbo sutarčių darbuotojas dirba.

 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarime Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatyta 40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitė su 2 poilsio dienomis.

 Valstybės tarnautojas gali naudoti tarnybos laiką kitam darbui, dirbamam turint leidimą dirbti, jei tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Todėl sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti kitą darbą išdavimo svarbu įvertinti šią aplinkybę.

Valstybės tarnyboje dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, taigi, valstybės tarnautojo, dirbančio kitą darbą tarnybos laiku, darbo užmokestis apskaičiuojamas remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad valstybės tarnautojui, kuris tarnybos laiką naudojo kitam darbui, darbo užmokestis apskaičiuojamas proporcingai valstybės tarnyboje dirbtam laikui.

 Vyriausybės nutarimo „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 2.7 punkte nustatyta, kad šalių susitarimu gali būti nustatytas atskiras darbuotojo darbo grafikas. Atsižvelgiant į tai, šalių susitarimu valstybės tarnautojui, dirbančiam kitą darbą ir turint leidimą jį dirbti, gali būti sudarytas atskiras darbo grafikas. Pažymėtina, kad toks darbo grafikas turi atitikti minėtus Darbo kodekso reikalavimus. Nurodytas nutarimo punktas taip pat nustato, kad susitarus dėl atskirojo darbo grafiko, gali būti nesilaikoma šiame nutarime nustatytos kasdieninės darbo laiko trukmės.

 Įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio nuostatas vertinama, ar darbas, dėl kurio prašoma leidimo dirbti, atitinka Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus kriterijus. Pažymėtina, kad nėra svarbu, ar valstybės tarnautojas ketina dirbti darbo metu ar po darbo.

Darbo kodekse apibrėžiama darbo sutarties sąvoka – darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnyje individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį:

1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

3) savarankiška sporto veikla;

4) savarankiška atlikėjo veikla.

Atsižvelgiant į tai manytina, kad nuostatos dėl valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą taikomos valstybės tarnautojams, kurie dirba ar ketina įsidarbinti įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal darbo sutartį, o valstybės tarnautojui, norinčiam verstis individualia veikla įsigijus verslo liudijimą, arba valstybės tarnautojui, kuris pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą yra autorių teisių arba gretutinių teisių subjektas, nereikia gauti valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens leidimo.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnis nustato kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Kadangi individuali veikla, autorinio atlyginimo už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai, gavimas, vertinamasis žemės ūkio veikla ir miškininkyste pagal Ūkininko ūkio įstatymą šiame straipsnyje nepaminėta, manome, kad ji yra leistina.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme yra nustatyti reikalavimai asmenims dirbantiems valstybinėje tarnyboje, kurie taikomi ir valstybės tarnautojams. Šių reikalavimų būtina paisyti vykdant ir Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nepaminėtą (t. y. leistiną) veiklą.

 Valstybės tarnybos departamento prie VRM

Teisės ir personalo skyriaus vedėjas                                                                       Edvardas Žukauskas

 Sutinku:

Valstybės tarnybos departamento prie VRM direktorius                                    Osvaldas Šarmavičius