Birželio 27-29 dienomis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo delegacija viešėjo Suomijos sostinėje Helsinkyje.  Tai buvo pirmasis vizitas susipažinti su ten veikiančiomis statutinių pareigūnų profesinėmis sąjungomis, jų veikla, patirtimi.

Keturi NPPSS lyderiai – grupės vadovas Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Vladimir Banel, Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė,  Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos tarybos narys Arnas Rekerta ir Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos valdybos narys Robertas Baltuška – patenkinti įspūdžiais iš vizito, jų teigimu, priėmimas buvęs šiltas ir turiningas. Na, o didžiausia vertybė, matyt, informacija ir žinios, kurias pareigūnai parsivežė iš šimtametes darbuotojų judėjimo tradicijas skaičiuojančios šalies. Tiesa, tvirtina pareigūnai, kartais buvę sunku susikalbėti, nes kai kurios, lietuvius jaudinančios problemos, suomiams buvo visiškai nesuprantamos.

Viešnagės metu lietuviai, kuriuos nuolat lydėjo Suomijos pasieniečių profesinės sąjungos vadovai, aplankė Suomenlinos salą - tvirtovę, o joje susipažino su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pakrančių apsaugos padalinio veikla, įranga, naujausia technika, kuri skirta tiek gelbėjimo, tiek patruliavimo darbams. Saloje taip pat yra nedidelė gaisrinė, į kurią įdomu buvo užsukti delegacijos ugniagesių atstovui. Suomenlinoje veikia ir pareigūnų klubas, kuriame po darbo jie gali praleisti laisvalaikį.

Kitą dieną delegacija lankėsi apie 250 tūkst. narių turinčios profesinės sąjungos JHL būstinėje, kur  atstovas Mikko Silijander (muitinės pareigūnas) supažindino su organizacijos struktūra, veikla bei atsakė į gausybę klausimų.

Šakos lygmuo

JHL – viešojo ir rūpybos sektorių profesinė sąjunga, įsteigta 2005 m. metais susijungus šešioms organizacijoms, prie kurių vėliau prisijungė dar dvi; šiuo metu tai yra didžiausia profsąjunga šalyje. Ši šakinė organizacija, kuri jungia pasieniečius, ugniagesius, muitininkus ir daugumą kitų statutinių pareigūnų, priklauso vienai iš trijų nacionalinių konfederacijų SAK.

JHL sudėtyje yra pačių įvairių profesijų darbuotojų, kurie dirba valstybės, savivaldybių institucijose ir įmonėse, bažnyčios struktūrose, visuomeninėse ir pelno nesiekiančiose organizacijose, taip pat privačiose įmonėse, teikiančiose viešąsias paslaugas.

Pagrindinė veikla, ties kuria koncentruojamos JHL pajėgos (iš viso 260 darbuotojų visoje šalyje, iš jų – 160 centrinėje būstinėje), yra kolektyvinės sutartys, kurių organizacija yra sudariusi ir pasirašiusi virš šimto: nacionalinių, savivaldybių, teritorinių, su įvairiomis darbdavių organizacijomis. Jose susitariama dėl visų darbo sąlygų: darbo užmokesčio, atostogų, darbo dienos trukmės ir t.t. Maždaug 70 proc. visų JHL narių yra moterys. Beje, Suomijoje narystė profesinėse sąjungose yra apie 70 proc. visų darbuotojų.

Didžiausia šalies profesinė sąjunga valdo nemažai nekilnojamojo turto objektų, tarp jų ir poilsiaviečių, kuriuos naudoja tiek savo narių gerovei, tiek komerciniais tikslais.

Pareigūnai

Pasak kalbėjusių Suomijos profsąjungininkų, politinis lygmuo jautriai reaguoja į pareigūnų žodžius, įsiklauso ir dažnai iškilusios problemos išsprendžiamos abipusiu sutarimu.

Suomijoje 94 proc. gyventojų pasitiki teisėsauga, o korupcijos apraiškų šiame sektoriuje iš viso nefiksuojama.

Kalbėjusieji pabrėžė, kad viena aktualiausių problemų Suomijoje yra viešojo sektoriaus privatizacija, kuriai prasidėjus gresia masiniai darbuotojų atleidimai. Štai nelabai seniai buvo sumanyta į privačias rankas atiduoti kalinių konvojavimo funkcijas, tačiau profsąjungos tam pasipriešino. Tačiau jeigu vis dėl to kažkuri valstybės vykdoma funkcija ir privatizuojama, tokiu atveju su profsąjungomis pasirašoma sutartis, kuria garantuojama, kad, pvz., dvejus metus darbuotojai nebus atleidžiami (priešingai nei buvo padaryta Lietuvoje reorganizuojant policijos padalinį „Vytis“).

Krizės

Krizės padarinių viešasis sektorius neišvengė ir Suomijoje. Štai policininkai bendru sutarimu prieš pusantrų metų ėjo nemokamų atostogų. Taip buvo susitarta, kad nebūtų mažinamas finansavimas ir atsisakoma etatų. Pokyčiai ar reformos niekada neatliekamos drastiškai, nesitarus. Pareigūnai apie vienokius ar kitokius finansavimo pasikeitimus sužino prieš metus ar net dvejus, tada vyksta konsultacijos, ieškomas visoms pusėms priimtiniausias sprendimas. Galbūt todėl piliečių ir valstybės santykis Suomijoje yra ne toks priešiškas kaip Lietuvoje. Valstybė kiekvienam žmogui suprantama kaip vertybė, dėl kurios gerovės visi turi būti solidarūs, o ją valdantys politikai savo ruožtu nepriiminėja radikalių sprendimų.

Pasieniečių profesinė sąjunga

Pasieniečius vienijanti organizacija skaičiuoja jau šešias dešimtis metų. Jai priklauso 70 proc. visų pasieniečių, iš viso - 2,5 tūkst. narių, iš kurių 500 yra pensininkų. 

Ten administracija neeikvoja energijos imituoti socialiniam dialogui vietose, kaip dar dažnai būna Lietuvoje, o susitelkiama veikimui politiniu lygmeniu, kur generolai ir eiliniai veikia išvien.

Tiesa, 2005 m. pasieniečiai tris savaites streikavo, nes buvo iškilusi grėsmė sumažinti socialines garantijas. Viena jų – ankstesnis išėjimas į pensiją. Pasieniečiai Suomijoje tarnauja iki 55 metų amžiaus, o pensija siekia 60 proc. buvusio atlyginimo dydžio. Streikas (teismai pripažino jį teisėtu) buvęs rezultatyvus, pasieniečiams pavyko išsaugoti garantijas. Streikas organizuotas taip, kad tarnybos darbas nebuvo paralyžiuotas, o vietoj, tarkim, aštuonių-dešimties pareigūnų, dirbo tik du.  Po streiko būtinai pasirašomas susitarimas, kuriame fiksuojami pažadai: vienos pusės įvykdyti tam tikrus įsipareigojimus, o kitos – nestreikuoti. 

Nuo 2001 m. pasieniečių Suomijoje sumažėjo maždaug  tūkstančiu, bet tas įvyko labai laipsniškai, modernizuojant struktūrą.

Yra fiksuotas 40 val. darbo savaitės režimas, o kadangi pasieniečiai dirba pamainomis, pirmos trys mėnesio savaitės yra kontrolinės, kai stebima, kad limitas nebūtų viršytas.

Pinigai

Profesinė sąjunga kasmet pasirašo kolektyvinę sutartį su vyriausybe dėl atlyginimų kėlimo. 

Pasieniečių profsąjunga per metus turi iki penkių teismo procesų. Deja, ir ten jie trunka gana ilgai kol pereina per trijų instancijų teismus.

Vidutinis pasieniečio atlyginimas yra 30 tūkst. eurų per metus po mokesčių, apie 2,5 tūkst. per mėn. Lietuvoje pradedantis pasienietis uždirba apie 20 tūkst. per metus (po mokesčių), galbūt todėl čia jų taip trūksta. Suomijoje tokio akivaizdaus trūkumo nėra, tačiau jei kur atsiranda kokia spraga, „pastiprinimas“ suorganizuojamas iš kitų padalinių.

Profsąjungos nario mokestis yra  1,3 proc. nuo atlyginimo, tačiau nariai to tiesiogiai nejaučia, nes jis išskaičiuojamas kartu su kitais mokesčiais iš mokesčių dalies. 1,05 proc. keliauja profsąjungai, 0,28 proc. - į savišalpos kasą, iš kurios mokamos išmokos darbuotojui praradus darbą  (500 dienų mokama 60 proc. buvusio atlyginimo dydžio išmoka, kas turėtų padėti žmogui integruotis į kitą darbo sritį). Pensininkai moka metinį 36 eurų dydžio mokestį.

Lyderių garantijos

Pasieniečių profsąjunga savo nariams be atstovavimo teikia ir kitų paslaugų: bendrauja su įvairiomis kompanijomis, nariai gauna nuolaidų. Patys pasieniečiai aktyviai dalyvauja viešinimo veikloje: rašo straipsnius, kurie publikuojami profsąjungos tinklalapyje, laikraštyje. Internetiniame puslapyje veikia forumas, kuriame pasieniečiai gauna atsakymus į visus rūpimus klausimus.

Profsąjungos atstovų garantijas (panašiai kaip Vokietijoje ir Lenkijoje), jeigu yra tam tikras skaičius narių, užtikrina valstybė. Toks atstovas atleidžiamas nuo tiesioginių pareigų vykdymo, jam paliekama darbo vieta ten, kur jis dirba, ir mokamas visas iki tol gautas atlyginimas arba 60 proc. jo dydžio, priklausomai nuo darbo apimčių; taip pat yra išlaikomos visos pareigūno socialinės bei kitos garantijos.

Administracija su profesine sąjunga bendrauja pozityviai. Suomius gerokai nustebino klausimas dėl aktyvių narių persekiojimo atvejų, nes lyderiui yra numatyta apsauga. Atstovams taip pat skiriama apmokamo laiko  profsąjunginei veiklai, taip pat – kelti kvalifikacijai. Ją pasieniečių aktyvistai kelia JHL kolegijoje. Jeigu atstovas mato, kad nespėja nudirbti profsąjunginių darbų, vadovas jo tiesioginius darbus perduoda kitiems.

Bendradarbiaus ir toliau

Didelę patirtį socialinio dialogo srityje turinčių profesinių sąjungų atstovai tvirtino, jog svarbiausias efektyvios darbuotojų organizacijos garantas – didelė narystė. Po to minimos medijų panaudojimo galimybės bei, žinoma, bendravimas su politikais.

Svečiai iš Lietuvos pakvietė svetinguosius suomius atvykti į rugpjūčio mėnesį rengiamą NPPSS sąskrydį ir šie pažadėjo atvykti. Taip pat jie neatsisakė sudalyvauti iš ES fondų finansuojame projekte „Pareigūnų gebėjimų ugdymas socialinio dialogo srityje“. 

Savo ruožtu Suomijoje JHL rengia kongresą, į kurį planuojama pakviesti ir atstovus iš Lietuvos.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen