V.J. kreipėsi į teismą, ginčydamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą dėl stažo apskaičiavimo. V.J. manymu, jam į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti nepagrįstai neįskaičiuotas privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d.

Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalį (2007 m. sausio 18 d. redakcija), asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami tam tikri laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas - iki 1990 m. kovo 11 d. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad teisinis reguliavimas, numatęs pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, kito, todėl yra pagrindas svarstyti ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios turėtų būti taikomas šioje byloje, nekelia abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo reformuojama vidaus reikalų sistema. Vykdant reformą buvo siekiama ir toliau užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas LR Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros, turintis darbo patyrimą vidaus reikalų įstaigose, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą. Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi buvo nurodoma, kad „bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje".

Pareigūnų ir karių tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, iki šiuos klausimus reguliuojančio įstatymo priėmimo buvo nustatytas Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo" bei Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo". Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimo Nr. 490 1.1.3. punktu nustatė, kad iki bus priimti ir įsigalios Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensijų įstatymai vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992 m. birželio 1 d. į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje. Pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 865 1.1.3. punktą, krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. į tarnybos stažą, kurio reikia pensijai už ištarnautus metus skirti, buvo įskaitomas iki bus priimtas Lietuvos Respublikos karių pensijų įstatymas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje.

1994 m. gruodžio 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau - Įstatymas), kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, šių pensijų dydžiai. Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog asmeninis, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo. Be to, numatyta, kad šis laikotarpis prilyginamas tarnybos laikui pensijai skirti LR Vyriausybės nustatyta tvarka.

Minėtą tvarką Vyriausybė nustatė 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo". Šių nuostatų 6.1 punkte nustatyta, kad į tarnybos laiką, nurodytą įstatymo 16 straipsnyje, iki 1995 m. sausio 1 d. taip pat įskaitomas faktinis tarnybos laikas visų valstybių įvairių rūšių ginkluotosiose pajėgose, TSRS valstybės saugumo sistemoje iki 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje ir kitose tarnybose, kuriose tarnyba organizuota statutiniais pagrindais. Šie nuostatai ne kartą buvo keičiami ir papildomi, tačiau jų 6 punkto nuostatos, reguliuojančios laikotarpių, įskaitomų į tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti, ypatumus, iš esmės liko nepakeistos.

Teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pateiktu aiškinimu, jog minėto Vyriausybės nutarimo nuostatos numatė, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti galėjo būti įskaičiuojamas tik tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas iki 1990 m. kovo 11 d. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (1995 m. sausio 1 d. redakcija) tokios sąlygos expressis verbis nenustatė, todėl, vadovaudamasi teisės aktų hierarchijos principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėto nutarimo nuostatos negali būti aiškinamos tokiu būdu, kuris pakeistų arba iškreiptų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. Juolab kad aptariamų nuostatų 6.1 punkte esantį žodžių junginį „iki 1990 m. kovo 11 d." lingvistiniu požiūriu galima susieti su tarnyba „TSRS valstybės saugumo sistemoje" ir nesieti su tarnybos laiku „visų valstybių įvairių rūšių ginkluotosiose pajėgose".

LR Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2005 m. liepos 1 d., 1 straipsniu įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas - iki 1990 m. kovo 11d.

Teisinis reguliavimas dėl faktinio tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kito. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), su nustatytu Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija), kuris galiojo iki 2005 m. liepos 1 d., nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, inter alia stažo nustatymo, teisės į pensiją atsiradimo aspektais, matyti, kad pagal teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2005 m. liepos 1 d., į tarnybos laiką pensijai skirti įskaičiuojamas tik faktinis tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pareigose iki 1990 m. kovo 11 d. Tuo metu pagal ankstesnį, iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį, teisinį reguliavimą į tarnybos laiką pensijai skirti turėjo būti įskaičiuojamas visas faktinis tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, t. y. tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose galėjo būti įskaičiuojamas nepriklausomai nuo to, ar šie laikotarpiai buvo iki 1990 m. kovo 11 d. Apibendrinus šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tam tikru aspektu ir mastu apribota pareigūnų ir karių teisė į valstybinę pensiją.

Pažymėtina, kad pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios pensijos ar socialinė parama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymu taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja" inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybines pensijas už tarnybą, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, taip pat jos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų - teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius.

Nagrinėjamos bylos kontekste, stažo nustatymo bei teisės j pensiją atsiradimo aspektais, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar pareiškėjas, kurio faktinis privalomosios karinės tarnybos Sovietų Sąjungos armijoje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2005 m. liepos 1 d., turėjo būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti, negalėjo pagrįstai tikėtis, jog ši teisė bus išlaikyta bei įgyvendinama ir ateityje. Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalis nustatė, jog pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Teisėjų kolegijos manymu, teisinis reguliavimas, nustatytas nuo 2005 m. liepos 1 d., galėjo sukelti galimai neproporcingų ir neteisingų neigiamų padarinių asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių pradėjo ir atliko privalomąją karinę tarnybą ne Lietuvoje, t. y. priverstinės tarnybos TSRS kariuomenėje laikas nepriklausė nuo jų valios ir jie negalėjo laisvai bei nevaržomai pasirinkti pasitraukimą iš tarnybos TSRS kariuomenėje (atliekamos ne Lietuvoje), grįžti į Lietuvą ir stoti į tarnybą Lietuvai.

Nors teismų praktikoje suformuluotas principas, kad nauja taisyklė nedelsiant taikoma esamoms ir neužbaigtoms situacijoms, prasidėjusioms galiojant ankstesnei taisyklei, tačiau apeliacinės instancijos teismui vis dėlto kyla abejonių, ar nagrinėjamu atveju naujos taisyklės taikymas nepažeidžia teisinio saugumo bei socialinių garantijų tęstinumo principų. Teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, pasirinkdamas priemones, kurios būtų tinkamos pasiekti numatytus tikslus socialinės politikos srityje. Karių ir pareigūnų pensija, suteikiama tik aiškiai apibrėžtam asmenų ratui, neabejotinai įgyvendina teisės aktų leidėjo tikslą finansiškai remti ilgą laiką vienoje sistemoje išdirbusius asmenis. Tačiau pagal teisinio saugumo principą, net ir teisėtiems tikslams pasiekti tinkamos bei būtinos priemonės neturi sukelti nepatogumų, kurie būtų neproporcingi nurodytiems tikslams. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo iškelti socialinės politikos tikslai turi būti kuo labiau suderinti su teisingumo, proporcingumo, teisinio saugumo principais. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar nėra pažeista pusiausvyra tarp egzistuojančių skirtingų interesų ir ar įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reguliavimą, t. y. nustatydamas papildomą sąlygą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, tinkamai atsižvelgė į asmenų, kurie privalomąją karinę tarnybą pradėjo iki 1990 m. kovo 11 d. ir atliko užsienio ginkluotosiose pajėgose, interesus.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2007 m. sausio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik tas faktinės tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas, kuris buvo iki 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.